Vokietija gaus dar daugiau dujų iš Rusijos, tačiau ši aplinkybė kai kuriems Vakarų Europos ekonomikos analitikams atrodo grėsmingai
Tarp Vokietijos ir Rusijos rugsėjo pradžioje pasirašyta sutartis dėl naujo dujotiekio tiesimo Baltijos dugnu sukėlė pirmiausiai Lenkijos ir Baltijos valstybių pasipiktinimą.
Tuo tarpu kadenciją baigiantis kancleris Gerhardas Šrioderis, kartu su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu dalyvavęs sutarties pasirašymo ceremonijoje, išreiškė pasitenkinimą, kad projektas padės sumažinti Vokietijos priklausomybę nuo tradicinių dujų eksportuotojų. Tačiau kai kuriuos ekonomikos analitikus Vokietijoje jaudina didėjanti šios šalies priklausomybė nuo Rusijos.
Pyragą teks dalytis
Realizavus Baltijos jūros (arba Šiaurės Europos) projektą, Vokietija iš Rusijos gaus maždaug 40 proc. reikalingų dujų. Berlyne veikiančio Mokslo ir politikos fondo ekspertas profesorius Fridemanas Miuleris interviu Vokietijos televizijos pirmajam kanalui pripažino, kad Vokietijai reikia vis daugiau dujų, todėl vyriausybė priversta imtis atitinkamų priemonių.
Į klausimą, ar rugsėjo pradžioje sudaryta sutartis nebus pavojinga Vokietijos ekonominei nepriklausomybei, F.Miuleris atsakė: „Vokietija savo ekonominę nepriklausomybę praranda jau seniai. Ir svarbiausia tai, kad Rusija tolimoje perspektyvoje negalės tenkinti Vokietijos ir visos Europos dujų poreikių, nes Maskva nusiteikusi jas pardavinėti ne tik Senajam žemynui.
Dabar Rusija šį kurą eksportuoja iš esmės tik į Europą, bet netrukus situacija pasikeis. Maskva planuoja nutiesti naujus didelius dujotiekius Kinijos, Japonijos ir Pietų Korėjos link. Taigi pyragas bus dalijamas kitaip, savo dalies galbūt panorės ir amerikiečiai. Todėl Rusija ateityje gali pasakyti Vokietijai, kad ji turi ir kitų dujų pirkėjų. Dabar gi Vokietija jau yra smarkiai priklausoma nuo Rusijos, ir tai negali nekelti nerimo”.
Nerimas dėl naujojo pakto
Nerimas dėl sutarties, kurią Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnevskis pavadino Šrioderio ir Putino paktu, pirmiausiai kilo Baltijos valstybėse. Jos sutartį įvertino kaip jų ekonominių interesų pažeidimą, kaip manipuliavimą ekonominiais svertais.
Tačiau Rusijos atstovai tvirtina, kad naujasis dujotiekis – grynai ūkinis sandėris tarp Maskvos ir Berlyno, dėl kurio kitos valstybės neturėtų jaudintis. Rusijos Federacijos tarybos tarptautinių reikalų komiteto vadovas Michailas Margelovas praėjusią savaitę pareiškė, kad Šiaurės Europos dujotiekio statyba neturėti kelti nerimo Baltijos šalims, nes visiškai nesusijusi su jų interesais.
„Ši problema Baltijos šalių visai neliečia. Tai – Rusijos ir Vokietijos tarpusavio problema”, – pareiškė M.Margelovas agentūros „Interfax” korespondentui. Jis priminė, kad šio dujotiekio statybai pritarė Europos Sąjunga.
„Trumpiausias kelias iš punkto A į punktą B yra tiesė”, – sakė M.Margelovas ir pridūrė, kad ir vamzdynas eis maždaug tiesia linija. „Pardavėjas ir pirkėjas susitarė, ir mes neturime jokių problemų”, – reziumavo jis.
Tačiau M.Margelovas nutylėjo, kad jeigu dujotiekis būtų ėjęs sausuma – per Baltijos valstybes ir Lenkiją – jo statyba būtų kainavusi gerokai pigiau.
Reikia Estijos ir Suomijos sutikimo
Tuo pat metu Baltijos valstybėse manoma, kad naujasis dujotiekis nėra vien Rusijos ir Vokietijos problema, nes Suomijos įlankos ekonominė plėtra gali būti vykdoma tik su Estijos ir Suomijos sutikimu.
Pagal projektą Šiaurės Europos dujotiekis turėtų eiti kaip tik per šią įlanką. Pastarąją aplinkybę pirmasis akcentavo buvęs Estijos prezidentas Lenartas Meris, šiomis dienomis susitikęs su NATO kariuomenės Europoje vyriausiuoju vadu, JAV generolu Vesliu Klarku ir jam išdėstęs susirūpinimą dėl ketinimo tiesti dujotiekį Baltijos dugnu. L.Meris paprašė, kad jo būgštavimus V.Klarkas perduotų Amerikos vyriausybei.
Buvęs Estijos prezidentas mano, kad Rusijos ir Vokietijos dujotiekio statyba jūros dugnu įmanoma tik tuomet, jei bus įvykdytos kai kurios sąlygos.
„Pirmiausia turi būti garantuota galimybė visoms suinteresuotoms Baltijos jūros regiono šalims prisijungti prie vamzdyno”, – agentūros „Reuters” korespondentui sakė jis.
„Antra, dujotiekio statyba turėtų sumažinti ekologinę riziką Baltijos jūroje, o ne ją padidinti”, – teigė L.Meris. – Ir, trečia, vamzdynas, atitinkantis dvi aukščiau minėtas sąlygas, turi būti ekonomiškai naudingas, nes jo statybą vis dėlto apmoka Europos Sąjungos piliečiai”.
Eksprezidentas mano, kad Estija ir Suomija galėtų iškelti kai kurių reikalavimų dujotiekio tiesėjams.
„Laisvosios rinkos ekonomikos sąlygomis Estija negali nurodinėti vienai ar kitai šaliai, tačiau ekonominės zonos plėtra Suomijos įlankos rajone – Estijos ir Suomijos rankose. Tam tikri ekonominiai apribojimai garantuotų visoms Baltijos jūros šalims galimybę dalyvauti tiesiant dujotiekį ir turėti iš to naudos”, – pareiškė L.Meris.
Spaudimo priemonė
Buvęs Estijos prezidentas taip pat neatmetė galimybės, kad Kremlius ir ateityje nevengs dujų ir naftos eksportą naudoti kaip spaudimo posovietinėms šalims priemonę. Tokių praeityje buvo ne vienas.
Su L.Merio nuomone sutinka profesorius F.Miuleris. Į Vokietijos televizijos pirmojo kanalo korespondento klausimą, ar Maskva nesusigundys daryti analogišką spaudimą ir Vakarų Europai, atsakė: „Tie žmonės Vokietijoje, kurie yra suinteresuoti glaudžiais ryšiais su Rusija, reaguodami į panašius būgštavimus, atkerta, kad Maskva naftos ar dujų kranų neužsukdavo net „šaltojo karo” metais. Tai tiesa.
Bet priklausomybė nuo ko nors yra grėsminga savaime. Atominės bombos irgi negalima panaudoti taip, kad branduolinė valstybė gautų kokios nors apčiuopiamos naudos pasauliniame politiniame žaidime. Bet Rusija ateityje turės alternatyvą prekybos partneriams Europoje, o štai Vokietija smarkiai priklausys nuo Rusijos dujų lašinės. Todėl faktas, kad kraną galimą užsukti, vaidina svarbų vaidmenį. Ir Rusija meistriškai naudoja šį instrumentą”.
Paklaustas, ar Vokietija turi pasirinkimo galimybę, profesorius F.Miuleris sakė: „Visiems žinoma, kad Rusija turi didžiules dujų atsargas. Bet Kataras ir Iranas kartu sudėjus dujų turi daugiau. Abi valstybės geografiniu požiūriu yra ne toliau negu Vakarų Sibiras.
Tik kol kas nėra galimybės gauti dujų iš Irano ir Kataro rentabiliai. Kaip tik šia aplinkybe apsukriai naudojasi tie veikėjai, kurie yra suinteresuoti glaudžiais ryšiais su Rusija. Pažymėtina, kad 80 proc. pasaulio dujų atsargų yra 4 500 kilometrų spinduliu nuo Berlyno. Tokiais atstumais dujas transportuoti vamzdynais galima rentabiliai. Joks kitas pramoninis regionas geografiniu požiūriu neturi tokių palankių sąlygų. Ir tuo reikia pasinaudoti. Bet ši aplinkybė Vokietijoje ignoruojama, nes visiškai orientuotasi į Rusiją”.
Pasak F.Miulerio, Vokietijos energetikos, kaip ir visos ekonomikos, „ateitis skendi miglose”.
Leonas Žalys