Prezidentas mokėsi neduoti vandens ištroškusiai mergaitei

Kelionė po Afganistaną patvirtino Valdo Adamkaus įsitikinimą, kokia svarbi lietuvių karių misija šioje šalyje

Praėjusią savaitę Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, apsilankęs Afganistane, kur Goro provincijos atkūrimo grupei vadovauja Lietuvos kariai, ir Azerbaidžane, išgyveno ypatingas akimirkas. Musulmoniškose šalyse – Afganistane ir Azerbaidžane demokratija prigyja ne taip lengvai kaip ekonomiškai išsivysčiusioje Vakarų Europoje.

Kelionės įspūdžiais grįždamas namo V.Adamkus pasidalijo su „Kauno diena”.

Jei galime padėti – nedvejokime

– Į šalį grįžtate iš tolimos kelionės, bet dalis Lietuvos žmonių vis dar klausia: „Kodėl Lietuvos kariai turi dalyvauti misijoje Afganistane?” Ar Jūs pats tikite, kad galime padėti karų nualintai valstybei, kuri jau šimtmečius neranda savojo kelio?

– Tai dvigubas klausimas: ar mes patys jaučiamės pasaulinės bendruomenės nariai, ar apsitvėrę tvora ir užsidarę duris bei langus uždusime. Ar mūsų dalyvavimas ką nors pakeis, ar nepakeis, priklauso tik nuo mūsų pačių. Tai, ką pamačiau Afganistane, mane pirmiausiai sukrėtė kaip žmogų. Jei galime nors truputį pagerinti tų žmonių gyvenimą, tai ir darykime. Jei mums einant Kabulo gatve 8-9 metų mergaitė pribėga ir paprašo ne ko nors kito, o vandens butelio, nežinau, ar Lietuvoje atsirastų bent vienas žmogus, kuris to butelio nepaduotų.

Tai ir norėjau padaryti, bet prancūzų karininkas maldavo: „Dėl Dievo meilės, neduokite, nes pulkas kitų vaikų tą mažą mergaitę dėl butelio vandens sudraskys”. Tai ar dar reikia mums kalbėti apie paramą? Tai jau žmogiškumo reikalas. Jei pasiekėme tokį gyvenimo lygį, kad galėtume nors kiek padėti kitiems, tai ir darykime.

Dovana pasiekė Goro provinciją

– Afganistane susitikote su prieštaringai vertinamu šios šalies prezidentu Hamidu Karzajumi. Kokį įspūdį jis Jums paliko kaip žmogus?

– Klausimas turėtų būti kitas – kas ir kaip jį vertina. Man H.Karzajus – žmogus, kuris visą savo gyvenimą paskyrė tam, kad jo tautos žmonės gyventų laisvi, kad turėtų geras gyvenimo sąlygas ir teises, kurias turime ir mes. Todėl jį vertinu visiškai ne kaip prieštaringą asmenybę. Jei taip galvosime, toli niekur nenueisime. Lietuvoje taip pat galėtume rasti dešimtis tūkstančių žmonių, kurie galėtų būti vertinami prieštaringai. Netgi tarp kai kurių vadovaujančių asmenų, su kuriais, jūsų žodžiais, būtų neįmanoma gyventi vienoje valstybėje. Tad tai tik nuomonių skirtumai.

– Lietuvos kariai Afganistane atkuria Goro provinciją. Kokius jausmus išgyvenote, kai ten apsilankėte, susitikote su jos gubernatoriumi Šachu Abdulu Ahadu Afzali?

– Lankydamasis Goro provincijoje išgyvenau pasididžiavimą Lietuvos kariais. Ten Lietuva vertinama ypatingai. Turime jaunų žmonių, kurie sugeba vadovauti kitiems. Itin sudėtingomis sąlygomis mūsų šalies kariai sukūrė struktūrą ir daro įtaką vietos žmonėms. Pajėgiame nuvežti dovaną, už kurią atsidėkojama itin dosniai. Čagčarano ligoninė skurdi, bet ji gyvybiškai svarbi provincijos žmonėms. Tad nuvežtas generatorius buvo didelė parama. Juk likus savaitei iki mums atvykstant, vietos gyventojai po visą provinciją ir apylinkes rinko geriausius baldus tam, kad galėtų mus vienoje vietoje sutikti ir priimti. Vadinasi, Goro provincijos žmonėms jau parodėme, kad galima normaliai gyventi ir dirbti. Apskritai, ar Lietuvoje gali kas nors įsivaizduoti situaciją, kai fekalinės ir kitos nuotekos bėga į upę, o maždaug už 500 metrų paupiu mažas vaikas semia tą vandenį saujomis ir jį geria? Tad yra vertybių, dėl kurių turime dirbti. Išmokime vertinti tai, ką padarėme, ir džiaugtis tuo, ką turime, nes pasaulyje dar yra daug žmonių, kurie apie tai tik svajoja.

– Ar didžiuojatės Lietuvos kariais?

– Be galo. Jie tęsia tas tradicijas, kurios prasidėjo 1918 metais, kai basi ir beginkliai lietuviai plikomis rankomis iškovojo Lietuvos nepriklausomybę.

– Tarptautiniame Kabulo oro uoste susitikote su JAV valstybės sekretore Kondoliza Rais, kuri pagyrė Lietuvą už profesionalią reakciją į Rusijos naikintuvo „Su-27” avariją. Ar tai nebuvo pavėluota parama Lietuvai, kuri patyrė milžinišką Rusijos spaudimą?

– Amerika atitolusi nuo Europos reikalų, todėl stengiasi iš tolo žiūrėti, kiek vienas ar kitas įvykis paveiks globalinę politiką. Rusijos naikintuvo avarijoje JAV neįžvelgė jokios grėsmės, todėl ir laikėsi nuošaliau. Amerika matė, kad Lietuva bandė išvengti konfrontacijos. Nors K.Rais to nepasakė, Amerika liko be galo patenkinta, kad Lietuva naikintuvo avariją ištyrė savo jėgomis. JAV pozicijos negaliu pavadinti silpnumu arba delsimu, nes visame tame „žaidime” buvome gana geri jo dalyviai.

Domimasi demokratijos patirtimi

– Iš Afganistano Jūsų kelias pasuko Azerbaidžano link, kur susitikote su šios šalies vadovu Ilhamu Alijevu. Kuo ypatingas buvo pokalbis?

– I.Alijevas Lietuvą įvertino kaip stiprų partnerį, su kuriuo galima plėsti ekonominius ir kitokius santykius. Azerbaidžanas valdo milžiniškus energetinius išteklius, kurių užteks keliems dešimtmečiams. Šalis gali labai greitai atsistoti ant kojų. Be abejo, pokalbyje neapėjome ir demokratijos klausimo šioje šalyje. Azerbaidžanas norėtų perimti sukauptą patirtį iš Lietuvos.

– Tačiau ar įmanoma demokratija Azerbaidžane, kai šiandien pirmą kartą iš Amerikos į gimtinę pasiryžusį atvykti opozicijos lyderį I.Alijevo parankiniai teigia suimsiantys neva dėl iššvaistytų 50 mln. JAV dolerių? Jūs taip pat atvykote iš JAV, bet Jums niekas netrukdė tapti Lietuvos vadovu.

– Azerbaidžano demokratizavimo sudėtingumą pripažino ir pats I.Alijevas. Antra vertus, jis pažadėjo lapkritį surengti laisvus ir demokratiškus parlamento rinkimus. I.Alijevui pasakiau, kad Lietuva gali padėti savo patirtimi demokratizavimo procesuose. Nėra abejonės, kad net po rinkimų Azerbaidžanas išlaikys musulmonišką pakraipą, todėl siekti užsibrėžtų tikslų, žinoma, bus labai sudėtinga. Juolab kad Azerbaidžano siekis – narystė Europos Sąjungoje ir NATO.

– Ar nemanote, kad Lietuva padarė klaidą, iš trijų Pietų Kaukazo valstybių pirmiausiai atidariusi ambasadą Gruzijoje, o ne Azerbaidžane? Juolab kad I.Alijevas Jus informavo apie šiuo metu tiesiamą naftotiekį „Baku – Tbilisis – Džeichanas”. Latviai savo ambasadą pirmiausiai atidarė būtent Baku, o neoficialiuose pokalbiuose azerbaidžaniečiai dėl to mus šiek tiek pašiepia.

– Man sunku vertinti šį sprendimą. Gal siūlymas atidaryti ambasadą Gruzijoje nebuvo ekonomiškai pagrįstas? Antra vertus, tuo metu Gruzijai gal reikėjo daugiau politinės paramos.

Gediminas Stanišauskas