Į gimtinę trumpų atostogų sugrįžo NBA klubo „Cleveland Cavaliers” vidurio puolėjas Žydrūnas Ilgauskas.
Užvakar vidurdienį per Frankfurtą iš JAV su žmona Dženifer sugrįžusį krepšininką Vilniuje pasitiko Kaune gyvenantys tėvai Antanina ir Mečislovas Ilgauskai.
Oro uoste NBA krepšininkas truputį sutriko, kai jį užklupo fotografai.
„Išgąsdinote jūs mane su tomis blykstėmis”, – šypsodamasis tarstelėjo Ž. Ilgauskas.
Tėvų dovanos sulaukė Klivlende
Į Lietuvą 220 cm ūgio Ž.Ilgauskas sugrįžo po dvejų metų pertraukos. Praėjusį kartą jis gimtinę aplankė per Motinos dieną, kad pasveikintų savo mamą, o šįkart Žydrūnas savo kelionę beveik suderino su savo jubiliejumi – birželio 5 dieną jam sukako 30 metų.
Dovaną – Stasio Žirgulio skulptūrą „Ateities angelas” – tėvai sūnui buvo išsiuntę anksčiau, kad ją gautų kaip tik gimtadieniui. Vakar Ilgauskai sūnui ir pirmą kartą į Lietuvą atvykusiai marčiai parengė nedideles vaišes namuose. Beje, namą Kauno pakraštyje savo tėvams padėjo įsigyti Žydrūnas, teigęs, kad jie nusipelnė tokios dovanos.
Po kelionės Ž.Ilgauskas jautėsi gerokai pavargęs, nes visą naktį buvo be miego: „Lėktuve aš niekada negaliu užmigti, vietos mažoka”. Tačiau oro uoste „Cleveland Cavaliers” vidurio puolėjas iškart davė interviu, o jo žmona ir tėvai tuo metu rūpinosi dingusiu bagažu. Laimė, pakeliui prapuolė ne visi, o tik keli krepšiai.
Žaisti su L. Džeimsu – malonumas
– Daugelį metų vietoje pasisveikinimo girdėdavote klausimą: „Kaip Tavo kojos?” Tačiau dabar šis klausimas Jums turbūt pateikiamas gerokai rečiau. Ar skaičiuojate laiką, kiek jau esate sveikas?
– Po paskutinės operacijos praėjo, atrodo, ketveri metai. Per tą laiką nieko bloga nenutiko. Tačiau kojų pamiršti negaliu – po kiekvienų rungtynių jas reikia šaldyti, stengtis jų per daug neapkrauti. Bet žaisdamas jau negalvoju apie kojas.
– Jums asmeniškai sezonas buvo sėkmingas. Tačiau ko pritrūko „Cleveland Cavaliers”, kad patektų į NBA atkrintamąsias varžybas?
– Mūsų komanda buvo gana jauna. Sezoną pradėjome gerai, bet tuomet daugiau žaidėme su silpnesnėmis komandomis, kurias buvome pajėgūs įveikti. O antrąją sezono pusę teko daugiau važiuoti į Vakarų pakrantę. Be to, susižeidė keli krepšininkai, atleido trenerį Polą Silasą, tad pabaiga buvo silpnesnė.
– Su vienu komandos lyderių Lebronu Džeimsu turbūt nesunkiai rasdavote bendrą kalbą aikštėje?
– Jį lengva suprasti. Su tokiu geru žaidėju būti kartu aikštėje yra paprasta. Man su juo žaisti labai patiko. Niekad anksčiau negaudavau tiek perdavimų po krepšiu būdamas visiškai laisvas. O Lebronas, apsuptas 2-3 varžovų, mane visą laiką pamatydavo tada, kai man belikdavo įdėti kamuolį į krepšį. Tačiau už aikštės ribų su juo daug nebendravome, nes jis yra jaunas, 20-metis. Bet šiaip Lebronas – geras, draugiškas ir labai talentingas vaikinas.
– Ar įsivaizduojate save „Cavaliers” komandoje, treniruojamoje naujojo trenerio Maiko Brauno?
– Sunku pasakyti. Klivlende praleidau devynerius metus ir išvažiuoti būtų labai sunku. Esu ten gerai įsikūręs, turiu daug draugų, o aš toks žmogus, kuriam sunku palikti vietą, prie kurios esu pripratęs. Naujoje vietoje man būtų sunku, bet jeigu nepavyks likti Klivlende, reikės žaisti kitur.
Eitų tik į stiprią komandą
– Kokios Jūsų galimybės likti Klivlende? O galbūt jau aišku, kad kelsitės į Niujorką?
– Nežinau, ar liksiu Klivlende, bet į Niujorką tikrai nevažiuosiu. Noriu eiti į komandą, su kuria galiu daugiau laimėti, o „New York Knicks” dabar yra silpnesnis už „Cavaliers”. Nebenoriu laimėti per sezoną 20-30 rungtynių ir vėl vilktis apačioje. Tad jeigu keisiu klubą, tai eisiu tik į stiprią komandą, su kuria galėčiau ką nors pasiekti.
Savo galimybes likti „Cavaliers” vertinu 50:50. Nauji klubo savininkai norės naujų žaidėjų, o ar aš liksiu, nesame apie tai kalbėję. Jeigu būtų likęs ankstesnis klubo savininkas, kontraktas su „Cavaliers” būtų seniai pasirašytas.
– Derybos prasidės tikriausiai tik po liepos 1 dienos?
– Taip, nes dar nežinia, ar neprasidės NBA lokautas, kokios po to bus naujos taisyklės, kokios trukmės kontraktus bus galima pasirašyti ir panašiai. Tad iki liepos 1 dienos derybos nevyks.
– Ar didelė lokauto tikimybė?
– Kiek žinau, jis įvyks. Tik gal nebus toks ilgas, kaip paskutinį kartą.
– Ar jau pagalvojote, ką veiktumėte, jeigu įvyktų lokautas?
– Nežinau. Viskas turi paaiškėti birželio pabaigoje, tad dar tikiuosi, kad lokautas neįvyks, nes nei žaidėjams, nei klubų savininkams tai nebūtų naudinga. Visi matė, kas vyko, kai NHL dėl lokauto buvo uždarytas.
– Galbūt į Europą atvyktumėte žaisti?
– Jeigu NBA lokautas vyktų ištisus metus, tektų kažkur žaisti.
Š. Jasikevičių kalbina vykti į NBA
– Kaip manote, kokios Šarūno Jasikevičiaus galimybės žaisti NBA?
– Šarūnas jau seniai galėjo rungtyniauti NBA, viskas nuo jo paties priklausė. Europoje jis jau viską pasiekė, daugiau Šarūnui nėra dėl ko kovoti. Aš jam tai sakiau ir norėčiau, kad jis pagaliau atvyktų į NBA. Ne todėl, kad jis yra mano draugas, bet dėl to, kad galėtų išbandyti savo jėgas. Šarūnu domisi daugelis komandų, bet jo situacija panaši į mano – kol kas neaišku, kas bus su NBA kitą sezoną, klubai nežino, kiek galės pinigų išleisti žaidėjams. Tad visi turime laukti naujo klubų ir žaidėjų asociacijos susitarimo.
– Gal yra tikimybė, kad su Š. Jasikevičiumi atsidursite vienoje komandoje?
– Būtų žiauriai gerai! Kartu nežaidėme nuo vidurinės mokyklos laikų. Klivlendas Šarūnu labai domėjosi ir norėjo jį įsigyti, bet dabar pasikeitė savininkai, atleido generalinį vadybininką, trenerį. Atėję nauji žmonės į klubą tikriausiai turi kitokių planų. Jeigu būtų Klivlende viskas likę kaip anksčiau, būtų buvę daug šansų mums kartu žaisti.
– Galbūt Klivlende, kai Š. Jasikevičius atvykdavo pas Jus į svečius, pažaisdavote vienas prieš vieną?
– Atvykęs į svečius žaisti krepšinį jis atsisako, nes būna pavargęs. Sako, noriu pailsėti.
– O Jums dar neatsibodo krepšinis?
– Dar ne, nors sezono metu būna tokių momentų, kai rungtynės pasipila kaip iš gausybės rago. Bet dvi savaites pailsėjus vėl norisi žaisti. Po šio sezono jaučiausi labai išsekęs, tačiau atsipūčiau savaitę ir, regis, vėl galėjau eiti į aikštę.
Nori parodyti žmonai Lietuvą
– Ką ketinate nuveikti Lietuvoje?
– Žmona dar nėra mačiusi Lietuvos, todėl norėčiau jai parodyti, kiek įmanoma daugiau. Būtinai parodysiu Vilnių, Kauną, norėtųsi ir prie jūros nuvykti, tik nežinau, ar spėsime, be to, ir oras Lietuvoje nelabai koks. Reikės ir gimines aplankyti.
– Šeimyninis gyvenimas dar nenuvylė?
– Ne, juk dar nė metai nepraėjo nuo vestuvių. Džiaugiuosi, kad sutikau gerą žmogų. Abu su Dženifer esame laimingi.
– Ar šeimos pagausėjimo neplanuojate?
– Kol kas ne. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar teks kraustytis ir kur gyvensime. Besilaukiančiai moteriai būtų sunku blaškytis. Kai viskas išaiškės, tada ir apie vaikus pagalvosime.
– Ar išvykdamas spėjote atšvęsti 30-metį?
– Spėjau. Buvo į namus atėję draugai, pasėdėjome ramiai, nieko blogo nepridarėme. Pasirodo, sulaukus 30 metų nelabai norisi švęsti (juokiasi).
– Kodėl taip trumpai viešėsite Lietuvoje?
– Birželio pabaigoje Las Vegase vyks NBA žaidėjų asociacijos susirinkimas, aš jame turėsiu dalyvauti kaip ĖCavaliers’a6 atstovas, nes esu išrinktas į vadinamąjį komandos komitetą. Taip pat ilgiau negalėtume būti ir dėl Dženifer, nes jai yra darbo reikalų. O iki to laiko dar turime nuvykti į Londoną, kur gyvena žmonos tėvas ir brolis. Jis dabar baigia vidurinę mokyklą ir mes norime spėti į jo išleistuves. O pas tėvus galėčiau ir tris mėnesius pabūti, jiems vis tiek bus mažai.
– Londone su Š. Jasikevičiumi dar žadate stebėti Vimbldono turnyrą?
– Taip, nes Šarūnas yra didelis teniso fanas. Aš eisiu dėl kompanijos. Na, bus proga ir man savo akimis pažiūrėti, nes iki šiol Vimbldono turnyrą esu matęs tik per televizorių.
M. Andriuškevičiui žada visokeriopą pagalbą
– Ar atvyksite į Niujorką per NBA naujokų biržą?
– Jau kalbėjau su Martynu – buvome susitikę Čikagoje, kur jis šiuo metu vieši, o mes per Čikagą skridome į Lietuvą. Jis prašė, kad atvažiuočiau. Jeigu niekas nepasikeis, būtinai atvyksiu jo palaikyti. Žinau, kaip jis jausis toje situacijoje – bus nervingas, aš pats tą patį išgyvenau. Sėdi prie stalo ir nežinai, kas tave pašauks, kada, kur ir kaip gyvensi ateinančiais metais. Anksčiau maždaug 15 pirmųjų žaidėjų buvo žinomi iš anksto, o dabar niekas neaišku iki paskutinio momento. Išskyrus turbūt tris pirmuosius, kiti jauni žaidėjai gyvena nežinomybėje. Tad jeigu galėsiu Martynui kuo nors padėti, mielai padėsiu. Nesu matęs jo žaidžiančio, bet daug girdėjau apie jį. Sako, kad Martynas yra labai talentingas. Itin svarbu, į kokią komandą jis pateks. Kartais geriau būti pašauktam vėliau, bet patekti į stipresnę komandą, pas geresnį trenerį. Jeigu paims į komandą, kuri per metus laimi 10-15 rungtynių, nebus gerai, nes tose komandose niekas niekam neįdomu, su jaunimu nedirba. Bet viskas – paties Martyno rankose. Perduosiu jam estafetę.
Lietuvos niekada neišsižadės
– Europos vyrų krepšinio čempionato Jūsų planuose tikriausiai nėra?
– Aš visiems sakiau – noriu žaisti savo gimtosios šalies rinktinėje. Juk niekada nesakiau, kad spjaunu į rinktinę ar į Lietuvą. Tiesiog aš negaliu ištisus metus žaisti krepšinio. Ne tik dėl to, kad medikai neleidžia. Ir mano savijauta tokia – dar viena trauma, ir karjera baigta. Jeigu važiuočiau į rinktinę, turėčiau rimtai rengtis, dalyvauti stovyklose, nes nematau prasmės atvykti be pasirengimo tiesiai į varžybas. O tokie krūviai – jau ne man. Nenorėčiau dar kartą sulūžti, nes tiek daug padaryta dėl mano sveikatos ir karjeros. Jeigu ne kojų lūžiai ir daugybė operacijų, tikrai atstovaučiau Lietuvos rinktinei.
Laisvą nuo NBA čempionato laiką privalau skirti poilsiui ir reabilitacijai. Aš sportuoti pradedu tik rugsėjo pabaigoje. Kas seka mano rezultatus, turėjo pastebėti, kad aš čempionatą pradedu lėtai ir įsibėgėju tik gerokai vėliau, nes negaliu, kaip kiti krepšininkai, vasarą žaisti krepšinio. Todėl aš visada gerą sportinę formą pasiekiu vėliau už kitus žaidėjus.
Visada žiūriu Lietuvos rinktinės žaidimą ir sergu už saviškius. Bet tikrovė tokia, kad kartu su jais būti negaliu. Nors ir negarsinau Lietuvos būdamas jos rinktinės nariu, visada, kai žaidžiu NBA, šalia mano pavardės parašytas Lietuvos vardas. Tikiuosi, nors tuo padedu garsinti Lietuvą. Daugeliui krepšinio mėgėjų, nieko panašaus nepatyrus, tikriausiai sunku įlįsti į mano kailį ir suprasti, kaip jaučiuosi.