„Dievų miško” kūrėjai lenkėsi klaipėdiečiams

Po penktadienio vakaro premjeros kino teatre „Žemaitija” pilnutėlė salė plojo – kino teatrui, šventusiam šeštąjį gimtadienį, ir pelningiausio lietuviško filmo „Dievų miškas”, kuris galų gale pasiekė ir Klaipėdą, kūrėjams bei aktoriams. Beje, daugelis žiūrovų sveikino „Žemaitiją” dar nežinodami, kad šis gimtadienis kino teatrui gali būti paskutinis.

Rašytojo Balio Sruogos knygos motyvais sukurtas „Dievų miškas” uostamiestin atkeliavo praėjus beveik mėnesiui po nacionalinės premjeros sostinėje – greičiau, nei tikėtasi, nes juostos platintojai buvo žadėję, kad Klaipėdos žiūrovai filmą galės pamatyti tik lapkričio pradžioje.

Į kino teatrą ateinančius žiūrovus pasitiko tariami esesininkai bei dryžuotomis uniformomis vilkintys Štuthofo koncentracijos stovyklos kaliniai – taip „Žemaitijoje” siekta sukurti pristatomam filmui artimą nuotaiką.

Susitikti su klaipėdiečiais atvyko „Dievų miško” režisierius Algimantas Puipa, operatorius Algimantas Mikutėnas, prodiuseris Robertas Urbonas ir kiti kūrybinės grupės nariai bei aktoriai.

„Aš pats dėl visko kaltas. Jei nebūčiau pakėlęs rankos prieš Sruogą, neturėčiau dabar tiek draugų ir priešų”, – kreipėsi į salę A. Puipa. Režisierius pridūrė kol kas girdįs tik gerus žiūrovų atsiliepimus, tačiau neneigė žinąs, kad yra ir tokių, kurie jo filmo visiškai nepriima.

Kita vertus, anot režisieriaus, taip ir turėjo atsitikti: juk B. Sruogos „Dievų miškas” – vienas garsiausių lietuviškų kūrinių. Kiekvienas skaitytojas, anot A. Puipos, turi susikūręs savo filmo viziją.

„Jūs atėjote pasižiūrėti Sruogos „Dievų miško”, bet labai norėčiau, kad išeitumėte pasižiūrėję Puipos „Dievų mišką”, – sakė režisierius. Tokių kontroversiškų vertinimų nesulaukė dar nė vienas jo filmas, teigė A. Puipa.

„Vilniuje ir Kaune kino teatrų salės pilnos, biznieriai džiaugiasi į jų kišenes krentančiais litais, o mūsiškės – tuščios”, – kalbėjo jis.

A. Puipa atviravo, kad šis filmas jam itin brangus, ir dėkojo už nuoširdų darbą klaipėdiečiams. Komplimentų uostamiesčio aktoriams bei statistams negailėjo ir kiti kolegos. „Lenkiu galvą prieš Klaipėdą ir klaipėdiečius – jei ne jie, šito filmo nebūtų buvę”, – tvirtino R. Urbonas ir juokaudamas pridūrė: „Jei kas nežino, turiu prisipažinti, kad ir aš esu klaipėdietis…”

A. Mikutėnas, prisimindamas darbą Klaipėdos rajone, Medsėdžiuose, kur buvo „įkurtas” Štuthofo konclageris, stebėjosi besifilmavusiųjų ištverme.

„Lauke – aštuoniolika laipsnių šalčio, o du šimtai žmonių apsirengę tik dryžuotomis uniformomis. Po jomis – tik trumpikės. Aš užsivilkęs aštuonis megztinius ir kelias kepures, bet man vis tiek šalta. Šie žmonės visa tai atlaikė. Žemaičiai – jėga. Štai tokį bokalą už jūsų kraštą šįvakar išgersiu…”, – pažadėjo operatorius A. Mikutėnas, visai salei demonstruodamas savo marškinėlius su didelio alaus bokalo emblema.

„Žemaitijos” direktorė Audra Jankeliūnienė džiaugėsi, kad šeštasis kino teatro gimtadienis sutapo su lietuviško filmo premjera.

Paklausta, kokie buvo šeštieji veiklos metai, A. Jankeliūnienė sakė, jog neblogi. Tiesa, direktorė pripažino, kad žiūrovų kino teatre mažėja, bet taip esą yra ir kituose šalies miestuose. „Pragyvenimo lygis Lietuvoje dar nėra toks aukštas, žmonės verčiau pataupo nei eina į kiną”, – sakė A. Jankeliūnienė.

Komentuodama jau kuris laikas sklindančias kalbas, kad kito gimtadienio kino teatras gali nebesulaukti, vadovė neneigė – juose esama tiesos.

„Juk ateina „Akropolis” su šešiomis kino salėmis, – priminė ji. – Galbūt mes ir pakeltume konkurenciją, jei tik gautume filmus. Tačiau aš bijau, kad visi nauji filmai pirmiausia keliaus ten. Anksčiau, jei negaudavau filmo Lietuvoje, parsiveždavau iš kaimyninių šalių. O dabar, esant distribucinių kompanijų monopoliui, tai jau nebeįmanoma.”

Giedrė Petkevičiūtė