Niekaip netyla sumaištis, susijusi su padėtimi Vilniaus savivaldybėje, kuri gerokai komplikuoja vidaus santykius Liberalų ir centro sąjungoje, taip pat ir opozicijos veiklą – šios partijos tarpusavio santykius su Tėvynės sąjunga. Apie tai „Ekstra” kalbėjosi su dviem Masiuliais – buvusiu sostinės vicemeru, šiuo metu bandančiu burti vaivorykštės koaliciją, Kęstučiu Masiuliu ir vienu liberalcentristų lyderių, tiesa, neseniai pašalintu iš partijos, Seimo nariu Eligijumi Masiuliu.
– Kaip apibūdintumėte dabartinę opozicijos būklę, nes jau net Seimo vicepirmininkas Česlovas Juršėnas su gailesčiu kalba, kad nebeliko kam pataršyti ar papešioti valdančiosios daugumos plaukų?
KM: Č.Juršėnui nereikėtų per daug išgyventi dėl dešiniųjų, nes Tėvynės sąjunga yra stipri kaip niekada ir visiems matyti, kad vis stiprėjame. Liberalcentristrams linkime kuo greičiau išspręsti savo problemas, nes labai išgyvename dėl to, kas vyksta. Vieno žmogaus problema jau senokai tapo ne tik šios partijos, bet ir visų dešiniųjų galvos skausmu.
EM: Nors esu pašalintas iš partijos, tačiau mano liberalios pasaulėžiūros ir vertybių sistemos niekas iš manęs neišmuš.
O dėl savo plaukų Č.Juršėnas gali būti ramus. Aišku, oponentai visada naudojasi proga įgelti ir neva demonstruoja susirūpinimą silpna opozicija. Be jokios abejonės, yra objektyvių priežasčių, kurios neleidžia dešiniajai opozicijai Seime veikti visa jėga. Viena tų priežasčių yra nesutarimai Liberalų ir centro sąjungoje bei partijos pirmininko Artūro Zuoko veiksmai, kurie silpnina dešiniąsias jėgas.
Vis dėlto svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais per tuos vienerius Seimo darbo metus radome bendradarbiavimo taškus ir laikėmės vieningai. Opozicinis darbas dirbamas ir tikiu, kad, labiau jį sustygavus, jis tolydžio stiprės. Kas antrą savaitę opozicijos suformuotos Seimo darbotvarkės lūžta nuo svarbių pasiūlymų, tačiau valdančioji dauguma užsiima savo klausimėliais.
KM: Dabar politikoje svarbiausias klausimas susijęs su „Mažeikių nafta”. Ar negirdėti mūsų balso, siūlymų? Vilniuje, o tai persimeta ir visai Lietuvai, problema yra mero „švarumo” klausimas. Ar negirdėti mūsų balso?
– Jau ilgokai kalbama apie vieno – gana tvirto ir beveik nepajudinamo – politiko problemą. Nors K.Masiulis jau garsiai pareiškė, kad to žmogaus era baigėsi, bet ar tai yra tik to vieno žmogaus problema?
KM: Nėra tai tik vieno žmogaus problema. Politika – komandinis žaidimas. Nuolatos kartoju, kad kai „abonentas” pietauja, tai trupiniai byra. Klausimas turėtų būti keliamas plačiau: kiek gausiai priviso tų trupinių rinkėjų? Bėda ta, kad trupiniai yra renkami pastalėje, tai mes nematome, o tik galime nujausti tų renkančiųjų veidus.
Todėl ir inicijavau pašnekesius dėl galimos naujos koalicijos sostinės taryboje ir jos valdymo. Galbūt tai paskatins tam tikrą fermentaciją ir liberalcentristų gretose. O gal, kai nepadorumas pradeda kenkti miestui, politinei sistemai, kai visiems metamas korumpuotų politikų šešėlis, pavyks sukurti vaivorykštinę, technokratinę Vilniaus valdžią (panašią į dabar besiformuojančią Vokietijoje). Jau ne ideologiniu, o paprasčiausio padorumo pagrindu. Suprantu, kad tai sukeltų labai daug problemų. Kada tai galėtų įvykti? Viskas priklauso nuo politinės valios, nes jei jos nebus, tai kalbėti apie negeroves, kritikuoti vieni kitus galėsime dar labai ilgai. Ir viskas liks po senovei. Jei tos valios atsiras, tai procesai gali būti labai spartūs.
EM: Tikrai ne pagal A.Zuoko eras gyvenu bei laiką skaičiuoju. Gyvenime yra kur kas vertingesnių dalykų. Kartais mes gal iš tiesų per daug sureikšminame vieną žmogų – pats reiškinys, jei kalbame apie korupcijos reiškinį, yra kur kas rimtesnė problema. Jei nepanaikinsime korupcijos priežasčių, tai tokios pat bėdos lydės ir visiškai kitus žmones.
Svarbiau kurti prielaidas, kad sparčiau gerėtų žmonių gyvenimas, sukurti konkurencines sąlygas mūsų valstybei, kad ji tvirčiau jaustųsi ES, o ne kovoti su Vilniaus meru.
– Konservatorių balsas gerai girdimas ir svarstant viešbučio „Crowne Plaza” reikalus, kalbama apie moralią politiką, tačiau kartu apie plačiąją koaliciją ketinate kalbėtis ir su miesto tarybos nare socialdemokrate Kristina Brazauskiene. Ar tokios koalicijos padės tą moralumo pamatą?
KM: Mes jai nesiūlome užimti mero posto, o šiaip socialdemokratija yra normali, vakarietiška ideologija ir mes ją pripažįstame. Šioje partijoje apstu padorių, gerų politikų ir ne viešbučio šeimininkė sudaro partijos žiedlapį.
Tarp liberalcentristų irgi ne vien A.Zuoką matau. Jei jis taptų eiliniu miesto tarybos nariu, tai su liberalcentristais rastume bendrą kalbą. Dabar jie lyg preso prispausti.
– Sostinė yra vienas svarbiausių politinio gyvenimo taškų. Ar jums tokia moralinė vaivorykštinė valdymo forma natūrali?
EM: Tai savivaldybės tarybos, galų gale bendruomenės reikalas. Kartais net juokingai atrodo, kai daugelis partijų vadovų reiškia susirūpinimą Vilniaus savivaldybės reikalais, vyksta Seimo komisijų tyrimai ir pan., o tų partijų atstovai savivaldybėje elgiasi visai kitaip, nei norėtų jų susirūpinę partiniai vadovai. Nors tai gal ir gerai, nes pirmiausia sprendimus turi priimti patys savivaldybės tarybos nariai, o ne kas nors jiems situacijas modeliuoti už nugaros.
Šiaip tik norėčiau pasiūlyti tiems, kurie turi psichologinę priklausomybę nuo A.Zuoko, nuo jos išsivaduoti – gyventi pasidarys daug lengviau ir paprasčiau. Vis dėlto pasakysiu – nesikoncentruokime į vieną žmogų, o žiūrėkime, kurioje vietoje šlubuoja visa politinė sistema, leidžianti vykti tokiems procesams.
– Iš tiesų nesikoncentruokime. Dabar liberalcentristai daugiau, konservatoriai gal kiek mažiau, bet kaltinami programinių principų nuvertėjimu, ėjimu į politiką tik dėl grynos naudos. Kaip manote, ar jūsų partijose šis erozijos procesas stipriai pažengęs į priekį?
EM: Be jokios abejonės, kai partijos viduje metus kalbama tik apie lyderio problemas, kokiu keliu partijai eiti, aiškinamasi skyrių, grupių tarpusavio santykiai, kai visa energija ir resursai koncentruojami į vidinę, niekur nevedančią diskusiją, tai nebelieka laiko pagrindiniams ideologiniams dalykams. Liberalų ir centro sąjungoje yra daug žmonių, kurie nuėję ilgą politiko kelią, kuriems nesvetimos tos pamatinės vertybės. Tačiau kai partijos pirmininkas organizuoja neregėto masto valymus, reikia greitai apsispręsti, ar likti tokioje organizacijoje, kurioje netoleruojama kitokia nuomonė, gniaužiama bet kokia diskusija, ar likti prie pamatinių liberalių vertybių, bet ir sugebėti jas apginti. Potencialo išlikti stipria politine jėga neabejotinai turėtume.
KM: Klausimas į dešimtuką. Kai kas bando mus kaltinti, kad jau nebeturime ar praradome vertybinius orientyrus, tačiau net būdami opozicijoje tas nuostatas turime net išguldytas knygose. Iš tiesų esame bet kada pasirengę dalyvauti visos valstybės ar Vilniaus valdyme.
Nesutinku, kad problemos glūdi ne viename asmenyje, nes būtent taip yra. Kai tarėmės dėl koalicijos su būsimu sostinės meru, visada sakiau, kad mums rūpi pasirašyti sutartį su liberalcentristais dėl programų, jų suderinamumo, veiklos sričių ar atsakomybės, tačiau į tai numota ranka. Protestuodamas jau tada paskelbiau, kokioms savivaldybės ir verslo struktūrų sutartims nepritarsime niekada.
Sostinėje nuolat vykdomos populistinės akcijos: tai oranžiniai dviračiai išmetami į gatves, tai palmės sodinamos, dabar svarbi tapo motorolerių problema. Kai dirbama tik viešiesiems ryšiams, tai rimtos sostinės mokyklų, gatvių (transporto kamščių) problemos paliekamos neišspręstos.
– Ar kol dviejose didžiausiose opozicinėse partijose vyraus tokia ir vidinė, ir tarpusavio santykių destrukcija, maišatis, vėl neatsiras kokio gelbėtojo, kuris vėl visiems nušluostys nosį? Ir ar jūs patys prie to nebūsite prisidėję?
KM: Populistinių partijų iškilimo pavojus Lietuvoje išlieka didžiulis. Mes santykių nesiaiškiname – sprendžiame problemą. Ji gili ir labai didelė. Politika yra pasitikėjimo sfera, o kai negalime pasitikėti vienu iš lyderių ir matome aplink jį gausybę sklandančių abejonių, pradedant telefono pokalbių išklotinėmis ir baigiant keistais „abonentiniais” sąrašais, tai ką mums daryti? Reikia tą pasitikėjimą praradusį asmenį rauti iš politikos lauko, o ar jis kaltas – tegu aiškinasi teismai. Mūsų didelė politikos problema, kad kai kurie asmenys yra tiesiog suaugę su savo kėde ir jokie skandalai nepriverčia jų garbingai pasitraukti.
EM: Skandalai, kurie lydi Liberalų ir centro sąjungos pirmininką, skatina didelį nepasitikėjimą partijomis bei didina ir šiaip milžinišką atotrūkį nuo visuomenės. Niša reikštis naujiems „gelbėtojams” tik didėja, reikia su tuo sutikti.
Tačiau kokią turime alternatyvą ir nuo ko piliečiai labiau nusivils: ar mėginti gyventi be dabar įsišaknijusio cinizmo, ar visiems susitaikyti, nuleisti galvą ir priimti žaidimo taisykles, kurios siūlomos ciniko? Mes su tuo cinizmu taikstytis neketiname.
KM: Metaforiškai kalbant, esame mėšlidėse, kurias reikia iškuopti. Ir jas kuopiame. Su dideliu vargu, tam tikrais nuostoliais, bet kuopiame.
– Ar galėtumėte teigti, kad, teigiamai išsisprendus politinėms sostinės problemoms, tam tikrų politinių pragiedrulių atsirastų ir likusiame šalies politiniame gyvenime?
KM: Tikiuosi, kad taip ir bus.
EM: Tikėjausi, kad po prezidento R.Pakso apkaltos gyvensime moraliau, šviesiau ir švariau, bet pasirodė, kad buvau neteisus. Tad ir dabar skambesnių išvadų nedaryčiau.
KM: O aš tikiuosi, nes esu optimistas.
Rimantas Varnauskas
„Ekstra”