„Norfoje” žmonės – lyg šiukšlės

Į darbą priėmė iš karto

Seniai girdėjau apie vergystę ir baisias darbo sąlygas prekybos centruose, tad norėdama patirti tai savo kailiu nutariau įsidarbinti vienoje „Norfos” parduotuvėje Vilniuje.

Prekybos centruose nuolat trūksta darbuotojų.

Užteko tik paskambinti į Ateities gatvėje įsikūrusią „Norfos” parduotuvę ir kitą dieną aš jau ėjau pildyti dokumentų.

Niekam nerūpėjo mano išsilavinimas, darbo patirtis ar rekomendacijos – svarbiausia yra noras dirbti.

Žadėjo „svaiginančią” karjerą

Atvykus pas direktorę Olgą ji mane paskyrė į daržovių skyrių. Pirmiausia man aprodė patalpas ir paaiškino darbo sąlygas.

„Iš pradžių uždirbsi 700 litų „į rankas”, o vėliau, jei gerai dirbsi, gausi ir daugiau”, – žadėjo direktorė.

Darbo diena prasideda 9 valandą ryto, o baigiasi 21 valandą. Keturias dienas dirbsiu, keturias ilsėsiuosi. Rodos, sąlygos visai ir neblogos. Bet tik iš pradžių.

Direktorė net įkalbinėjo, kad tik sutikčiau imtis šio darbo. Ir net žadėjo svaiginančią karjerą.

„Va, dirbo mergaitė pas mus penkerius metus prie daržovių, geras žmogus, tai ir paaukštinau. Bus vedėja. Tik viską reikia daryti kaip sau, nes taip bus daug geriau”, – energingai mane įtikinėjo Olga.

Pamačiusi mano susirūpinusį veidą, kad paaukštinimo reikės laukti net penkerius metus, Olga mane ramino, kad po poros savaičių galėsiu dirbti kasininke.

Kadangi buvau prisiklausiusi apie sunkią šį darbą dirbančių žmonių dalią, nes kasininkės yra atsakingos už pinigų trūkumus, tad šio darbo atsisakiau.

Vadina „kurvomis”

Antradienio rytą atvykau į savo darbą. Nuejau pas direktorę, ši supažindino mane su kita daržovių skyriaus darbuotoja Svetlana. Ji greitai taps vedėja.

„Ar žinai, kad pas mus vaisiai dėliojami pagal spalvas. Pirmiausia geltoni bananai, citrinos, tada oranžiniai, tai apelsinai, vėliau raudoni, o galiausiai – žali”, – „Norfos” darbo paslaptis man dėstė direktorė.

Man šita mintis pasirodė pakankamai linksma.

Mano pamainos vedėja turėjo skardų balsą. Ir mėgo šaukti.

Nesuprasdavau, dėl ko ir ant ko ji rėkia, svaidosi necenzūriniais žodžiais, o salės darbuotojas nuolat vadina „kurvomis”, debilėmis ir dar kitais įspūdingais epitetais.

Aplinkui – vien rusai

Beveik visi mano bendradarbiai buvo rusai. O daugelis net nemoka lietuviškai. Supratau, kad pakliuvau į bėdą, nes rusų kalbos visai nemoku.

Žinoma, iš to buvo ir kuriozinių situacijų. Ant manęs dėl neaiškios priežasties pradėjo rėkti viena vedėja. Rusiškai. Minutę, dvi, penkias. Kai ji nutilo, prisipažinau, kad rusiškai nemoku ir nieko nesupratau.

„Bl…”, – tarstelėjo ji ir numojo ranka. Šitą keiksmažodį aš supratau.

Nei mokslo, nei kultūros

Daugelis „Norfos” darbuotojų neturi aukštojo išsilavinimo. Panašu, kad ir vidurinio išsilavinimo jie neturi. Ir tik šeimoje spaudžiantis vargas juos čia atvijo.

Kiekvieną kartą man praeinant vienas jaunas vaikinas (vėliau sužinojau, kad jo vardas Nikodemas) nuolat man šypsojosi. Vėliau bandė ir pakalbinti.

„Ar neturi darbo, kad taip vaikštai?” – domėjosi aukštas lieknas jaunuolis nudirbtomis rankomis.

Atsakiau, kad einu paklausti, ką man toliau daryti.

„Tai galim eiti kartu vieną darbą padaryti”, – jau seksualines užuominas mėtė tikrąja to žodžio prasme vėpla.

Po kiek laiko aš paprašiau pakelti sunkų krovinį. O jis padėdamas nusprendė griebti jautį už ragų. „O kodėl jūs panele į mane taip žiūrite?” – pasidomėjo vaikinas.

Mintyse pagalvojau, kad tikrai į jį nespoksojau, o Nikodemas, nelaukdamas atsakymo, atakuoja mane toliau.

„Tai negi aš tau taip iš karto patikau?” – bandė šmaikštauti kokių 25 metų darbininkas.

Keistos vidaus taisyklės

Tik pradėjus dirbti teko susipažinti ir su „Norfos” vidaus taisyklėmis. Jos mane iš tiesų pribloškė.

Pasirodo, rūkyti galima eiti tik kas dvi valandas. Žinoma, tvarka turi būti ir nieko čia baisaus. Keisčiausia, kad cigaretes privalai palikti apsaugos darbuotojams.

„Kiek cigarečių? Kokios rūšies?” – nuėjus pas juos manęs ėmė klausinėti. Nustebau. Koks jų reikalas?

„Septynios. „Barclay”, – suglumusi atsakiau. Jie visus tuos duomenis užsirašė ir pareikalavo mano parašo.

Cigarečių pakelį buvau priversta palikti specialioje lentynoje.

Atėjau po poros valandų.”Norėčiau parūkyti”, – jau griebiu savo cigaretes.

„Palauk, kiek cigarečių paėmei?” – griežtu balsu manęs paklausė apsaugininkas.

„Vieną”, – atsakiau.

„Gerai, pasirašyk. Kai baigsi rūkyti, atnešk žiebtuvėlį arba pranešk, kad jau baigei”, – tolesnę instrukciją man išaiškino vyras.

Maitinimas – ne „Norfos” reikalas

Per dvylika darbo valandų išalksti. Bet „Norfai” tai visiškai nerūpi.

Maistą reikia nusipirkti parduotuvėje arba atsinešti iš namų. Vėliau visa tai turi parodyti apsaugos darbuotojams, kad šie jį pažymėtų.

Dažniausiai darbuotojai pietauti pradeda nuo 13 valandos ir užtrunka gerą pusvalandį.

Valgyti privaloma bendroje valgykloje, jei taip galima vadinta patalpą su stalu ir kėdėmis.

Vėl pakliuvau į apsaugos darbuotojų nemalonę, kai nusprendžiau saulėtą dieną užkandžiauti lauke.

Pasirodo, taip daryti negalima ir už tai man gresia papeikimas. Bet kadangi dirbau pirmą dieną, visi į tai pasižiūrėjo atlaidžiau.

Vėliau, baigus darbą, reikia savo rankinės ar maišelio turinį parodyti apsaugai. Kad nieko nepavogtum.

Kadangi man šitos taisyklės niekas nepranešė, to aš nedariau.

Siaubingai ilga diena

Iš tiesų, visą dieną lyg ir nieko neveiki. Nešioji prekes, dedi jas į lentynas, valai lentynas, prižiūri tvarką jose.

Baisu kiek būdavo paimti purviną skudurą ir juo valyti dulkėtas lentynas.

Dar baisiau, kaip kita salės darbuotoja man liepė iškritusius iš pakuočių vienkartinius šaukštelius nuvalyti smirdinčiu skuduru ir sudėti atgal į pakuotę.

Kaip supratau, pagrindinis darbas yra apsimetinėti, kad dirbi. Nes šiaip dvylikai valandų darbo nėra, tad vaikštai pirmyn ir atgal, vaidindama, kad esi labai užsiėmusi.

Seksualiai priekabiavo

Dėmesio sulaukiau ne tik iš savo naujųjų kolegų, bet ir paprastų pirkėjų. Pasilenkusi valiau lentynas, o vienas pagyvenęs vyriškis eidamas ranka pliaukštelėjo per sėdmenis.

„Atsiprašau?” – nustebusi mandagiai paklausiau. Jis nuėjo ir atsisukęs viliokiškai nusišypsojo.

Kitas drąsuolis nusprendė mane trumpam apkabinti per liemenį iš nugaros. Jau rengiausi trenkti, bet jis greitai nuėjo.

Anksčiau buvo dar blogiau

Viena bendradarbė pasakojo, kad anksčiau darbo sąlygos buvo daug prastesnės. „Prieš porą mėnesių mes dirbdavome septynias dienas iš eilės. O kai viena bendradarbė atostogavo, man teko dirbti net 21 dieną.

Bet prie visko galima priprasti”, – kalbėjo penkiasdešimtmetė. Suprantama, ir šuo kariamas pripranta.

Panašu, kad „Norfa” yra beveik paskutinė instancija, kur kreipiasi žmonės, neturintys darbo ir išsilavinimo. Į prekybos centrą ateina dirbti tik tada, kai nėra kitos išeities, o pinigų reikia.

Pabėgu ne pirma ir ne paskutinė

Kitą dieną vėl atslenku į darbą. Nenoriai. Pusdienį valau lentynas, dėlioju prekes.

Tada nusprendžiu eiti pas direktorę „išsiregistruoti” iš čia.

„Aš noriu išeiti iš darbo”, – nedrąsiai tariau.

„Na tiek to. Ne tu pirma čia padirbusi tik dieną. Oficialiai turėtum man pranešti prieš tris dienas, bet ką jau su tavimi darysi”, – abejingai atsakė man Olga.

Supratau, kad nuostabos jai nesukėliau.

Atidaviau darbo drabužius, susirinkau daiktus, pasiėmiau cigaretes iš apsaugos darbuotojų ir ramia širdimi išėjau į gryną orą.

Kitą dieną pradėjau snarglėtis – vaikščiodama tarp parduotuvių šaldytuvų pasigavau slogą.
„Ekstra žinios”