Gerovės sala vadintas Visaginas virsta skaudžiu pūliniu

„Dieve, saugok Lietuvą!” – spėju perskaityti prašymą ant didžiulio balto kryžiaus, kai iš Dūkšto miestelio išsuku į kelią, vedantį į Visaginą ir Ignalinos atominę elektrinę.

Jokių grėsmių aplink nematau. Už mašinos lango – platus, naujas kelias, pavakario saulės nuauksinti miškai ir ežerai. Atominės elektrinės kaimynystėje tvyro tikra idilė.

Ignalinos AE surandu lengvai – tiesiog važiuoju palei kelis kilometrus ant žemės besirangančius sidabro spalvos vamzdžius. Nors jais keliauja tik elektrinėje pagamintas garas, šildantis visaginiečių butus, šita jungtis atrodo lyg bambagyslė, neatskiriamai siejanti AE su jos palydoviniu miestu Visaginu.

Ir elektrinės, ir miesto pamatų duobės buvo pradėtos kasti prieš 30 metų – 1975-ųjų vasarą. Elektrinė ir jos 3800 darbuotojų tarsi motina žindė 30 tūkstančių Visagino gyventojų.

2005 metų sausio 1-ąją uždarius elektrinės pirmąjį bloką, gedulo vėliavos buvo iškeltos ir elektrinėje, ir Visagine. Kiekvienas krustelėjimas elektrinėje bumerangu atsiliepia ir miestui.

„Atsirūgs ir visai Lietuvai”, – niūriai grasino dauguma mano kalbintų visaginiečių, kuriuos sutikau per tris čia praleistas dienas.

Jaučiasi tartum įkalinti

„Kaip turiu jaustis, jei man, keturiasdešimtmečiui, pilnam jėgų ir ateities planų, auginančiam vaikus, pasako – tau liko gyventi dveji metai?” – emocingai manęs klausia Dmitrijus Savostinas, dirbantis budinčiu elektromontuotoju.

Pirmą akimirką išsigąstu ir tikrai nežinau, ką vyriškiui atsakyti, įsivaizduodama, kad jis susirinko mirtiną apšvitinimo dozę.

„Elektrinei mes atidavėme dvidešimt geriausių savo metų, o netrukus, uždarius antrąjį bloką, būsime nereikalingi. Mums visiems čia galas”, – patikslina savo diagnozę simpatingas vyriškis, atėjęs pasikalbėti tiesiai iš budėjimo naktinėje pamainoje.

Jo kolega Sergejus Plavinskis, dirbantis viename svarbiausių AE barų – reaktorių ceche, nusiteikęs dar liūdniau: „Jeigu galas, tai mat jį šunys, būtų galima nors paūžti tuos metelius. Dabar – dar blogiau.

Juk ir uždarius elektrinę mums reikės maitinti vaikus.

Beveik visi inžinieriai atomininkai čia atvyko kaip jauni specialistai – 25 metų. Dabar vienas po kito švenčiame pirmuosius 45-50-mečius. Elektrinei atidavėme geriausius metus. Ką mums toliau reikės daryti? Kokią kalbą mokytis? Lietuvių – kam? Gėda, kad neišmokome per 22 metus? Visi mokėmės, laikėme egzaminus – bet su kuo čia lietuviškai kalbėtis?

Anglų? O kam mes Vakaruose reikalingi? Niekas mums nepatikės atsakingo atomininko darbo”.

„Teks į Rusiją motinėlę grįžti, gal priglaus savo sūnus”, – mėginu pajuokauti, bet vyrai griežtai nukerta mane.

„Mes jau Lietuvos, nebe Rusijos, sūnūs. Beveik 90 procentų atomininkų – Lietuvos piliečiai.

Rusija mūsų neįsileis į savo atomines elektrines. Net į svečius pas gimines mums nuvykti sudėtinga dėl savo profesijos.

Mes čia, Visagine, jaučiamės lyg įkalinti. Taip, turime butus. Bet juos pardavę Vilniuje nusipirktume tik prieškambarį. Kito darbo nemokame”, – kalba atomininkai.

Patys galvoti nenori

Klausiu vyrų – ką jie ketina daryti? Ar tik sudėję rankas laukia atleidimo lapelio?

Jie atsako atvirai – nieko negalvojam, nes nebuvom įpratę rūpintis rytojumi.

Reikėtų jau dabar, pirmais ešelonais sprukti uždarbiauti į užsienį, nes kai 3000 žmonių pakils, bus sunkiau. Jei dirbsi čia dar trejus metus, tik prarasi laiką.

Bet problema ta, kad jie nenori išvykti iš Visagino, nes čia įleido šaknis ir 25 metus turėjo gerą, viskuo aprūpintą gyvenimą.

Dmitrijui ir Sergejui siūlau pagalvoti drauge.

Kad pokalbis vyktų sklandžiau, kalbamės rusiškai.

„Kodėl jums neužsiėmus kokiu nors verslu? Pagaliau juk ir elektrinė bus uždarinėjama dar 30 metų, darbo pakaktų iki žilos senatvės”, – svarstau.

Tačiau vyrai mano pasiūlymus sumala į miltus. Užsiimti verslu?

Tam reikia sugebėjimų. Jie nori gerai dirbti „dėdei” ir gerai uždirbti, nesukdami dėl nieko kito galvos. Jie negalį psichologiškai persilaužti ir eiti dirbti samdomais darbuotojais už 600 litų ar dirbti pasiūlytą darbą elektrinėje už 1000 litų, kai iki tol uždirbdavo 3000.

Ne, atleiskit, tokios aukštos kvalifikacijos specialistai niekada neišties rankos į menkus trupinius.

„Tuomet ištiesite kojas”, – primenu jiems didžiojo kombinatoriaus Ostapo Benderio prognozę.

Vyrai sutinka ir tučtuojau pereina į puolimą – o kodėl Lietuva pjauna vištą, kuri nešė jai net ne auksinius, o Faberge kiaušinius?

Kai neseniai dėl žmogaus kaltės atominėje elektrinėje įvyko incidentas, dėl to buvo sukeltas triukšmas visoje Lietuvoje. Bet kai politikai padarė klaidą uždarydami atominę, – tyla.

O žmogaus klaidų esą gali būti ir daugiau, nes specialistai dirba psichologinės įtampos ir nuovargio sąlygomis.

Valstybė praras protus

Į mūsų vis karštesnį pokalbį įsiterpia ir moteris. Irina Kuznecova, fizinės apsaugos skyriaus inžinierė, iš Minsko su vyru atvyko 1982 metais. Ji gerai kalba lietuviškai. Elegantiška, kaip ir visos darbuotojos, moteris bando raminti vyrus.

„Verkti tikrai nėra dėl ko. Manau, kad sunkiau rasti savo vietą tiems, kurie laiku patingėjo ir neišmoko lietuvių kalbos.

Žmonės praleido tą laiką, ir jau amžius yra ne tas. Bet problema – ne ta, kad nėra čia darbo. Visagine trūksta net kiemsargių.

Nemanau, kad elektrinė mes į gatvę savo specialistus. Problema kita – kas dirbs? Lietuva praras protus. Aukščiausio lygio specialistai nekeltų sparnų, jeigu čia uždirbtų kaip anksčiau. Bet geras atomininkų uždarbis – praeityje”, – apgailestauja Irina, Visagine išauginusi vaikus ir įsitikinusi, kad jie čia tapo labiau lietuviais negu baltarusiais.

Gyveno kaip komunizme

Per pietų pertrauką elektrinės darbuotojai pasipila į kiemą, nes valgykla – kitame korpuse.

Pasigailiu kelionei į AE apsivilkusi džinsus, o ne šilkinę suknelę. Moterys kaukši aukštakulniais, pasipuošusios elegantiškais kostiumėliais. Šukuosenos, manikiūras, makiažas, dvelkia kvepalais.

Suprantu, kad darbas atominėje elektrinėje įpareigoja būti pasitempusioms.

Vyrai kaip vyrai, daug ir juodais kostiumais, kalbančių angliškai. Bet aplink dažniausiai – tiktai rusų kalba, skamba vardai ir tėvavardžiai.

Aikštelės prieš elektrinę – sausakimšos mašinų. Dviračių nematau, nors iki Visagino nuo elektrinės tik keli kilometrai puikiu keliu.

Dar neseniai visi elektrinės darbuotojai iš Visagino į darbą važinėjo elektrinės autobusais veltui. Ir dabar vienintelis visuomeninis transportas Visagine – ratu jį apvažiuojantis ir tik į elektrinę kursuojantis autobusas.

Bet bilietas jau kainuoja 1 litą. Ir tai niekam nepatinka, nors AE ir dengia dalį kainos.

Kažkada ir pietūs čia dirbantiems didesnio pavojingumo baruose buvo veltui, už talonus. Dabar, nors ir simboliškai, tenka mokėti.

AE darbuotojai niekaip nepamiršta gyvenę jau beveik pasiekto komunizmo sąlygomis. Kai visoje Lietuvoje žmonės dešimtmečiais laukdavo butų eilėse, čia visi turėjo puikius butus pušyne, mėgavosi dideliu uždarbiu, mažomis kainomis, deficitiniais produktais, „spec. aprūpinimu”.

Kai atgavus Lietuvai nepriklausomybę griuvo gamyklos ir bankai, o tūkstančiai bedarbiais likusių lietuvių, kabindamiesi kaip už šiaudo, pasklido po Rusiją pardavinėdami savo megztinius ir bižuteriją, šalo Gariūnuose ir kioskuose, visaginiečiai dar 15 metų AE pašonėje gyveno kaip šiltame inkubatoriuje.

Ta Lietuva ir jos problemos visaginiečiams buvo tolimos ir jiems menkai atsiliepiančios.

Dar ir dabar čia mieliau gaudoma informacija iš Rusijos bei žiūrimos ne Lietuvos, o Rusijos televizijos programos.

Rūpestis dėl prarandamo darbo, dėl sumažėjusio atlyginimo, nerimas dėl ateities ir klausimas „ką daryti?” jiems iškilo tik dabar.

Visaginiečiai net neslepia, kad iškentėję statybų nepatogumus jie greitai įprato gyventi gerai ir nebemoka patys imtis iniciatyvos. To niekad ir nereikėjo.

Ignalinos AE turbūt tikrai yra vienintelė visoje Lietuvoje, kurios darbuotojais dar ir dabar rūpinasi net trys profsąjungos.

Privilegijos – jau praeityje

„Jūs pati pasvarstykit. Mes turėjome nemokamą transportą, savo vaikų darželį, profilaktoriumą, polikliniką. Mūsų atlyginimas buvo net 5 kartus didesnis nei kitur Lietuvoje. Į pensiją galėjom išeiti 55 metų, moterys – 45 metų.

Kas tuomet išėjo, dabar gauna 1200 litų pensijos.

Prieš dešimtmetį tuometis ministras Leonas Ašmantas mums pasiūlė – kam jums tos privilegijos? Mes jums daugiau mokėsime, patys nusipirksite, ką norėsite. O kas dabar?

Pensinis amžius patyliukais artėja prie 65 metų, vidutinis uždarbis – 2700 litų, o po elektrinės uždarymo sumažės perpus.

Ne veltui žmonės jaučiasi apgauti, nes Lietuvoje net paprastame biure uždirbama daugiau”, – karščiavosi nepriklausomos darbuotojų profsąjungos pirmininkas Aleksandras Krigeris.

Liežuvis niežti šiam pirmininkui pasakyti – tiek metų gaudami penkiskart didesnį uždarbį nei visoje Lietuvoje, AE darbuotojai galėjo ir patys pasirūpinti savo ateitimi.

Bet susilaikiau. Juk, kita vertus – ne kiekvienas net už didelę algą norėtų sėdėti prie pulto, kur nelemta žmogaus klaida dykuma paverstų pusę Europos. Arba darbe nuolat nešiotis gautos radiacijos kiekį skaičiuojantį skaitiklį, dirbti bare, kur galima išbūti tik pusę minutės, o einant namo kasdien duše kruopščiai nusiplauti radioaktyvias dulkes.

Ir pagaliau iš vakaro neišgerti net poros butelių alaus. Nes valdyti AE – ne automobilį vairuoti, kur norma – 0,4 promilės. Elektrinės darbuotojai vejami iš darbo, jeigu tikrintuvas parodo 0,1 promilės.

Viskas turi savo kainą. Ir visaginiečiai puikiai žino savo buvusio gero gyvenimo kainą. Tačiau dejuodami dėl mažesnės algos, jie niekada neužsimena apie mirtiną radiacijos pavojų, kurio aukomis jie taptų pirmieji, jei elektrinėje įvyktų netikėtas incidentas.

Darbo elektrinėje nepritrūks

Pusmetis, praėjęs po pirmojo bloko uždarymo, elektrinės žmones suskirstė į dvi stovyklas – į tuos, kurie dar dirba antrajame bloke ir dejuoja dėl ateities, ir tuos, kurie jau dirba AE uždarymo darbus. Šių nuotaikos šviesesnės.

„Tie žmonės jau prisitaikė prie realybės. Jų algos sumažėjo, nes nebėra 15-30 proc. premijų ir algų vidurkis nebeaukščiausias šalyje. Žmonės ima suprasti, kad uždarymo darbai vyks gal net 50 metų. Ir darbo netrūks, nes griovimui, kaip ir statybai, reikia daugiau darbo rankų negu eksploatacijai.

O kalbos apie gresiantį badą kyla tik iš nacionalinio charakterio ypatumų. Žmonės įprato gyventi viršūnėlėse, tačiau teks susitaikyti ir su realybe”, – kalbėjo eksploatacijos nutraukimo tarnybos projekto vadovas buvęs alytiškis Erlandas Galoguzas.

AE generalinis direktorius Viktoras Ševaldinas padėtį elektrinėje apibūdino trumpai: „Kas gali žadėti amžiną rojų? Niekas. Žmonėms teks prisitaikyti arba išvykti.

Dabar išeinantys gauna net metų algos kompensaciją, ją pasiima ir nenori ieškoti kito darbo. Jei jie norės grįžti, aš jų nepriimsiu. Bet likusiems elektrinėje darbo visada bus”.

Pats generalinis direktorius, rodydamas darbuotojams pavyzdį, tvirtai kuriasi Visagine. Ilgai vargęs su dviem sūnumis, žmona Rasa ir jos motina tipiniame 3 kambarių bute, šį rudenį jis jau sodina medžius ką tik įsigytoje sodyboje.

„Čia man bus maža kompensacija už tai, kad jis atominę elektrinę pastatė mano protėviams priklausiusioje žemėje”, – juokiasi Rasa Ševaldina, prieš 12 metų ištekėjusi už savo viršininko.

Miestiečiai – lyg plati giminė

„Dievuška, a, dievuška, razrešite s vami poznakomitsia (Mergaite, ei, mergaite, leiskite su jumis susipažinti. – Red.)”, – girdžiu už nugaros gana malonų pasiūlymą. Gal „dievuška” aš jau nebebuvau net prieš AE pastatymą, bet kodėl nesusipažinus? Juk to į Visaginą ir atvykau.

Ne bėda, kad įkyruolis Vasia, kaip paaiškėja, net penkeriais metais jaunesnis už mano sūnų. Vakaro prieblandoje visi mes lygūs. Prie „Aukštaitijos” viešbučio, miesto centre, siaučia alaus šventė.

Dabar suprantu, kodėl patys visaginiečiai man atkakliai neleido apsigyventi šiame viešbutyje. Daugiaaukščio monstro, turėjusio priglausti šimtus Visagino svečių, languose nė vieno žiburio.

Tačiau jo papėdėje linksma. Atrodo, kad visas Visaginas čia. Stalus nusėdę žmonės šaukia vieni kitus vardais ir tėvavardžiais. Visi kalba rusiškai.

Jaučiuosi lyg pakliuvusi į Rusijos glūdumą. Bare užkalbintos barmenės atsako lietuviškai – vyno taurė – 2 litai, kava tik tirpi, užpilama iš arbatinuko.

Atrodo, kad visaginiečiai – viena plati giminė. Beveik kartu prieš 25-30 metų čia suvažiavę, vieni šalia kitų dirba ir gyvena, susieti glaudžiais ryšiais.

Elektrinės žmonės maitina Visagino miestelį. Kuo daugiau jie uždirba, tuo daugiau lieka miesto parduotuvėms, barams, skalbykloms ir taksistams.

Elektrinės dėka net 30 km spinduliu visi miesto dirbantys žmonės gauna kas mėnesį 90 litų priemoką. Spėkime, ar jie labai laukia AE uždarymo?

Vyrai ir laikas nelaukia

Iš paskos sekiojantis Vasia vis dar čia. Dabar jis siūlo artimiau susipažinti – nueiti bent už viešbučio kampo, o dar geriau pasivaikščioti mišku iki ežero. Aišku, tik pasikalbėti.

Aš lietuviškai padėkoju ir atsisakau, nes žinau – neseniai netoli nuo to kampo moksleiviai papjovė savo draugą, o miškelyje pavasarį išprievartavo ir pasmaugė žibuokliauti pasikviestą bendraklasę.

„Jūs lesbietė?” – taip mano atsisakymą supranta Vasia.

„Ne, vilnietė, – atsakau nustebusi. – Kodėl?”

„Todėl, kad visai nepanaši į čia esančius”, – mįslingai atsako Vasia, savotiškai įvertinęs tautinius išvaizdos ypatumus.

Vasia ne vienintelis, mielai užkalbinęs nepažįstamą vienišą moterį. Rusų siela plati. Vaikštinėdama viena tarp įsilinksminusių visaginiečių per vakarą sulaukiau pasiūlymo ir ištekėti, ir pasimylėti.

Tikrai čia nei laikas, nei vyrai nelaukia. Juk nežinia, kur visaginiečiai bus jau rytoj.

Merginos myli atvykėlius

„Vietinės merginos dairosi užsieniečių. Su jomis nebegalima susikalbėti, kai į AE plūsta specialistai iš užsienio”, – apmaudžiai dėsto Vasia, įkyriai siūlydamas gurkštelėti alaus iš jo nugerto butelio.

Didžiausia merginų sėkmė, jeigu jos užpainioja Visagine 2-3 metams apsigyvenusius užsieniečius, kurie čia atvyksta toli namie palikę savo šeimas. Jie išsinuomoja arba nusiperka didžiausius butus ir apsigyvena su vietine mergina.

Baigiasi kontrakto laikas, baigiasi ir meilė. Vasia sako negirdėjęs, kad kuris nors vestų ir išsivežtų visaginietę į užsienį.

Bet prostitucija, anot Vasios, Visagine nepopuliarus užsiėmimas. Mažame miestelyje visi pažįstami. Meilės darbininkės atvažiuoja iš kitų Lietuvos miestų tada, kai elektrinėje mokami atlyginimai ar atvyksta nauja užsieniečių grupė.

Pats Vasia dirba Mažeikių naftos įmonėje, nes Visagine nerado darbo. Jis žada bėgti uždarbiauti į Londoną, nes rusų mokykloje Visagine jis pramoko ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbos.

Šalia manęs saulėgrąžas lukštenantis vaikinas porina apie dažytojo darbą Amerikoje, o merginos prunkšdamos pasakoja savo nuotykius rusų kolonijoje Londone.

„Jaunimas bėga iš čia. Visaginas – mažas miestas ir be ateities”, – konstatuoja Vasia.

Kai jau po vidurnakčio palieku šventę, įkandin man ilgai skamba staliukus susistūmusių visaginiečių daugiabalsio choro nostalgiškai traukiami „Pamaskvio vakarai”.

Vienos cerkvės – per mažai

Ankstų šeštadienio rytą mane pažadino ne cerkvės varpai, nors ją matau pro kambario langą, o plaktukų taukšėjimas.

Vaikštinėdama po pušyne įsikūrusį Visaginą, primenantį švarius Suomijos miestelius, vienur kitur pro atvertus langus užuodžiu šviežių dažų kvapą.

Paradoksas, kurį iškart suprasti sunku. Mirštančiame, anot visaginiečių, mieste labiausiai klesti statybinių medžiagų parduotuvės ir statybų verslas.

Kodėl sprukti susirengę žmonės remontuojasi butus ir kam statoma dar viena cerkvė? Štai to ir klausiu į cerkvę skubančio jauno šventiko.

„Nevadinkit jo popu, jis yra „batiuška Georgijus”, – įspėja mane dvi moteriškės, stoviniuojančios prie cerkvės durų.

Cerkvė, įsikūrusi daugiabučio namo priestate tarp civilinės metrikacijos skyriaus ir įdarbinimo biuro, lankoma, atrodo, rečiausiai. Tačiau mieste statoma ir antra cerkvė.

„Nelabai žmonės čia eina į cerkvę, – liūdnai patvirtina užkalbintas tėvas Georgijus. – Antra cerkvė buvo pradėta statyti nesitikint, kad AE bus uždarinėjama, o žmonės iš čia ims kraustytis. Jie neina pas mane patarimo. Ateina tik palaiminimo, kai susirengia išvažiuoti”.

Mūsų pokalbį nugirdęs sustoja pojaunis vyriškis, nors tėvas Georgijus ir veja jį šalin. Rankose jis nešasi maišelį su dešrelėmis. Iš gretimo balkono jam moja draugelis – paskubėk, degtinėlė jau atidaryta.

Tačiau vyriškis nepaleidžia manęs: „Jūs iš Vilniaus? Ten, atrodo, tas prezidentas Adamkus gyvena? Tai jis mūsų atominę uždaro.

Aš ją stačiau ir tą miestą stačiau. O dabar kaip – mes nebereikalingi? Juk protai išvažiuos, ne padugnės”.

Kažkada atvykusio iš Riazanės vairuotojo mėlynose akyse sužiba ašaros.

Apsukruoliai supirkinėja butus

Prieš metus Visagine brangiausi trijų kambarių butai kainavo 15-17 tūkst. litų. Uždarius pirmąjį elektrinės bloką, jie pabrango dvigubai – iki 35 tūkst. litų.

Kodėl butai brangsta mieste, po kurį, pasiklausius visaginiečių skundų, greitu laiku turėtų slampinėti tik valkataujantys šunys?

Argi šie ežerai, ar ši nuostabi gamta dings? Ne. Todėl visaginiečiai įsitikinę, kad visada atsiras čia norinčiųjų gyventi.

Apsukrūs vilniečiai, kauniečiai akimirksniu suprato Visagine besikeičiančią situaciją. Baimindamiesi būti atleisti iš elektrinės visaginiečiai iš anksto ėmė pardavinėti butus, kad, pasitaikius progai, galėtų iškart išvykti į Rytus arba į Vakarus, o patys kraustėsi į nuomojamus kambarius.

Tik žiopliai atomininkai galėjo daryti tokį „biznį”. Parduoti butai per tą laiką tik brango, gauti pinigai greitai išseko. Atgal nebesugrįši.

„Butų kainas dirbtinai išpūtė nekilnojamojo turto pardavėjai.

Mes buvome apskaičiavę, kad jie pigs, kai vis daugiau atleidžiamų AE darbuotojų juos ims pardavinėti, todėl paskubėjome parduoti”, – apgailestavo elektrinėje dar dirbantis Nikolajus. Vienintelis jo kelias dabar – atgal į Maskvą, kur likęs tėvų butukas ir kur studijuoti išvyko jo vaikai.

Nedaug visaginiečių sugebėjo gerais laikais pasitaupyti pinigų ir nusipirkti butą Vilniuje, kur šiandien gal rastų ir darbo.

AE generalinis direktorius V.Ševaldinas džiaugiasi įsigijęs erdvų butą Vilniuje, nors ten ir neketina gyventi. Gal ateityje ten apsigyvens vaikai, dabar tai – gera investicija.

Vilniečiai, superkantys Visagine butus, taip pat žiūri į ateitį. Į miestą vis daugiau atvyksta užsieniečių, užuodusių, kad čia dar ilgai plauks ES fondų pinigai.

Užsieniečiai taip pat perka butus, bet jau gerai suremontuotus – todėl ir kaukši Visagine meistrų plaktukai.

Mokėti už naktį 200 litų viešbutyje ar 350 litų buvusiam AE profilaktoriume tikrai nepigu, net ES ekspertams.

„Vienintelį kartą Visagine butų kainos buvo nukritusios prieš trejus metus, kai vienos religinės sektos nariai išsikraustydami iš miesto iškart pardavinėjo 40 butų.

Dabar kainos kyla, kaip ir visur Lietuvoje. Ir nekris, nes kol kas žmonės laukia, neišvažinėja”, – kalba nekilnojamojo turto agentas Maksimas.

Turgus – miesto barometras

„Mano verslas – sukinėti vairą. Bet jis greitai baigsis. Iš 300 taksi automobilių Visagine liko tik 80. Elektrinės žmonės ėmė taupyti pinigus, ir miestas tai iškart pajuto”, – padejavo už 5 litus mane iki turgaus nuvežęs taksistas.

Ir čia garsusis Visagino turgus? Šeštadienio rytą kelios dešimtys palapinių ir skysta pirkėjų.

Turgus – miesto barometras. Visagino turgus buvo garsus jau prieš 20 metų. Prekeiviai iš Vilniaus bei kitų Lietuvos miestų čia atvykdavo net traukiniais.

Visaginiečiai turėjo pinigų, norėjo puoštis ir pirko nesiderėdami. Atgal prekeiviai dardėdavo taip pat netušti. Kai Lietuvoje net majonezo indelis buvo deficitas, Visagine parduotuvės lūžo nuo tokių „deficitų”.

„Mes čia visi – dėl elektrinės žmonių, uždirbančių po 3000 litų ir daugiau, o ne dėl siuvimo fabriko moterų, kurios iš savo 600 litų algos įstengia nusipirkti tik pigesnių kojinių. Neteks darbo elektrinės žmonės, neteksime ir mes”, – padejuoja ponia Elena.

Į Visagino turgų iš Vilniaus kas šeštadienį jau 15 metų ji atveža apatinio trikotažo.

Pelną suryja benzinas, ir praeityje tie laikai, kai šeštadieniais ji čia užsidirbdavo net 500 litų.

Matau, kad ji teisi – šeštadienį apsipirkti susiruošusių visaginiečių mašinos švilpia pro šalį į Zarasų ar Ignalinos turgus – ten viskas trečdaliu pigiau, o Visaginas tebegyvena buvusia garbe.

Armėnai kuriasi ilgam

Protingos galvos sako – Visagino miestą galėtų išsaugoti tik geros verslo sąlygos.

„Kokio verslo mums imtis? Gal su šautuvu prie parduotuvės atsistoti? Ne kiekvienas moka ar sugeba „bizniauti”, – kalbėjo įpykę visaginiečiai.

Kol ketvirtį amžiaus čia gyvenantys rusai mąsto, neseniai mieste apsigyvenę armėnai dirba.

Mieste važinėjantis automobilis su numeriu „armianin 1” – ne vienintelis to ženklas. Visagine įsikūrę 50-60 armėnų jau turi savo verslą ir neskursta, o jų vaikai gimtosios kalbos mokosi sekmadieninėje mokykloje.

„Jeigu norite skaniai pavalgyti, eikite į armėno restoraną „Magelita”, – patarinėjo visaginiečiai.

Einu. Restorano savininkas Gevorkas Manukyanas juokiasi – restoranas jam, mėgstančiam gaminti valgį, yra tik malonus pomėgis. Pagrindinis jo verslas – telekomunikacija, kompiuteriniai tinklai, apsaugos sistemos.

„Atvažiavau į Visaginą iš Jerevano su žmona, metų sūnumi prieš dešimt metų. Man čia labai patiko gamta. Pradėjau nuo nulio. Imtis verslo tokiame mažame mieste tikrai sunku.

Aš niekad nesiorientavau į tai, ko šiandien reikia Visaginui, o žiūrėjau į ateitį. Supratau, kad reikia imtis ko nors neįprasto, o ne pastatyti kioską ir pirkti, parduoti. Dabar mano įmonėje dirba jau 40 žmonių”, – lietuviškai pasakojo Gevorkas.

Tačiau žmona neištvėrė mažo miestelio rutinos ir grįžo į Jerevaną. Šeima iširo. Prieš porą metų nuvažiavęs pasisvečiuoti į Armėniją, Gevorkas grįžo su antrąja žmona. Vieną dieną pamatė, antrą – pasipiršo, trečią – išsivežė į Lietuvą.

„Be moters negerai. O kur aš ją Visagine rasiu, jei nuolat dirbu?” – juokėsi Gevorkas, atsivežęs į Visaginą ir savo tėvus. Šiandien jie jau Lietuvos piliečiai.

„Jerevane palikau ir du darbus, ir gerą butą, išvažiavau su sūnumi. Mes nebuvome pabėgėliai. Visagino savivaldybėje viena tarnautoja mane išvadino dykaduoniu. Ta moteris po metų netikėtai pakliuvo į šį restoraną. Aš jai priminiau jos žodžius, ji atsiprašė”, – išdidžiai rodydamas pačių rankomis sukurtą restoraną pasakojo Manukas Manukyanas.

Jis sutinka ir palydi kiekvieną sūnaus restorano svečią ir pats kepa kepsnius.

„Visi jums pasakys, kad tai vienintelis restoranas mieste, kur niekada nebuvo policijos ir niekas nesikeikia”, – paaiškina M.Manukyanas.

Armėnai mėgsta pasėdėti po medžiu, tad ponas Manukas čia pat, restorano kiemelio kampe, pasodino ir obelį.

Pagavo auksinę žuvelę

41 metų simpatinga blondinė Irina Vytienė, prieš 15 metų į Visaginą atvažiavusi iš Ukrainos, savo verslą Visagine pradėjo iš meilės – ėmė ir įgyvendino savo vyro Alvydo žavėjimąsi povandeniniu pasauliu.

„Žmonės kraipė galvą – kam reikalingos mirštančiam miestui žuvytės? Mumis patikėjo tik Visagino miesto savivaldybė ir vienas bankas. O šiandien į mūsų „Akvariumų pasaulį” veržiasi ir visaginiečiai su šeimomis, ir moksleivių grupės, ir svečiai iš užsienio”, – džiaugėsi moteris, nepabūgusi imtis egzotiško verslo.

„Akvariumų pasaulyje” tikrai susisuka galva nuo daugiau nei 100 net Europoje retų žuvų pasaulio grožio.

„Mes jau pasigavome savo auksinę žuvelę ir iš Visagino niekur nebeketiname sprukti”, – juokėsi ponia Irina, dėstanti ichtiologijos paslaptis ir Visagino III tūkstantmečio universitete.

Nusikalsta iš gero gyvenimo

„Atėjau užsiregistruoti”, – įbėgęs į Visagino policijos priimamąjį uždusęs sako paauglys. Nespėjo nė pėdos ataušti – kaip į gaisrą įpuola antras, vėliau trečias. To paties – užsiregistruoti. Laikrodis artėjo prie šeštadienio ryto 10 valandos.

„Ar pas jus čia koks užsiėmimų būrelis veikia?” – nustebusi klausiu tą rytą policijoje budinčios informatikos ir ryšių grupės specialistės Jolantos Tijūnienės.

„Čia ir yra tie Visagino nusikaltėliai, apie kuriuos jūs klausinėjote. Kol vyksta tyrimas, jie privalo niekur iš miesto neišvykti. Liūdna, bet Visagine daugiausia nusikaltimų padaro jaunuoliai. Šiemet per 8 mėnesius – jau dvidešimt.

Vagystės iš sodų namelių, pavogti automobiliai. Visagine, daugiausia Utenos apskrityje, padaroma ir nusikaltimų, susijusių su narkotikais”, – pasakoja pareigūnė.

Stebiuosi, kada jaunuoliai spėja nusikalsti, kai Visagine jiems yra tiek įdomios veiklos.

Daugelio kitų Lietuvos miestelių paaugliai tik paspardo kamuolį apžėlusiuose stadionuose ar pamėto į aplūžusį krepšinio stovą.

Tuo tarpu Visagine jie gali lankyti baidarių ir kanojų irklavimo, imtynių, krepšinio, futbolo, biatlono, akrobatikos, jaunųjų gaisrininkų ir pasieniečių, žurnalistų, šokių, daugybę kitų mokyklų, mokytis kurti savo verslą profesinio mokymo centre.

„Aš įstojau į muzikos mokyklą. Mokytoja liepė nusipirkti pianiną. Kitą dieną mama nuvažiavo į parduotuvę ir parvežė man pianiną”, – skaitau, ką pasakoja apie savo laisvalaikį mergaitė Visagino jaunimui skirtame leidinyje.

Neblogai. Kitų Lietuvos miestelių motinos taip greitai galėtų savo vaikams nupirkti nebent ledų. Kodėl nepriteklių nejaučiantys Visagino paaugliai – nusikaltėliai?

„Manau, jog tai turtingo miesto problema. Nusikalsta, nors ir keista, dažniausiai inteligentiškų, pasiturinčių miesto gyventojų vaikai. Jie turi pinigų ir narkotikams, ieško ekstremalių pramogų”, – teigia visus šios rizikos grupės paauglius pažįstanti pareigūnė J.Tijūnienė.

Kita Visagino bėda – kaimyninis Didžiasalio miestas, kurio asocialūs gyventojai pasiekia ir atomininkus.

Visagine nusėda ir didžiausiuose miestuose butus praradusios valkatų šeimos. Šiandien Visagine jų – jau 200. Tamsi dėmė inteligentų apgyvendintame mieste.

Sąvartyne – nebetinkantys

Išvažiuodama iš Visagino, atsiduriu kryžkelėje: kelias dešinėn veda į atominę elektrinę, kairėn – į sąvartyną. Elektrinėje jau buvau. Pasuku kairėn, kur patenka ne tiktai miesto šiukšlės, bet ir žmonės, elektrinės išmesti į sąvartyną.

Sustojusi miškelyje, persirengiu. Žinau, kaip dvokia Vilniaus sąvartynas. Bet asfaltuotu keliu privažiavusi arčiau, neužuodžiu moderniai pastatyto sąvartyno blogo kvapo. Nematau ir čia dirbančių žmonių. Aplink siūbuoja pušys, tolumoje blizga ežeras.

„Šeštadienis, visi išėjo į miestą. Nedaug jų čia mes teturime, gal aštuonis. Du, vyras ir žmona, dabar išvažiavę atostogų, pas gimines į Kareliją. Kiti grįš pirmadienį”, – nustebintas žurnalistės vizito prieina pasikalbėti prižiūrėtojas Romualdas.

Visagino sąvartyne po šiukšles besikapstantys žmonės – buvę elektrinės darbuotojai, kuriuos pražudė ne radiacija, o alkoholis. Jų niekaip nepavadinsi „bomžais”.

Tik vienas jų gyvena čia pakankamai tvarkingoje lūšnoje, tačiau ežero pakrantėje. Kiti glaudžiasi kažkur mieste, kas rytą elektrinės autobusu atvažiuoja drauge su buvusiais kolegomis. Šie į darbą, o anie – į sąvartyną.

Vienas iš nedaugelio nesiskundė

Grįždama iš sąvartyno, stabteliu pavėžėti stotelėje stovintį vyriškį. Nesuklystu – jis vienas iš sąvartyne dirbančių žmonių. „Dirbančių”, – taip prisistato jis pats. Žodis po žodžio mezgasi pokalbis.

„Man gerai. Anksčiau policija vis judindavo, o dabar ramu.

Dirbu sąvartyne, užtenka maistui, tarp šiukšlių jo neieškau. Vasarą šalia ir grybai, ir uogos. Nė už nieką nereikia atsakyti, nei už butą mokėti, nei vaikus auginti.

Pats sau ponas. Taip susiklostė gyvenimas. Ten dirbau anksčiau”, – mosteli ranka į AE kaminus.

Rusiškai kalbėjęs vyriškis atsisveikindamas padėkoja lietuviškai. Jis buvo vienas iš nedaugelio Visagino žmonių, nesiskundusių savo gyvenimu ir neaiškia ateitimi.

30 tūkst. visaginiečių su nerimu laukia ateinančių permainų.

Visagino miestas prieš 30 metų buvo suplanuotas kaip drugelis keturiais sparnais.

Ketvirtojo sparno – paskutinio gyvenamojo rajono – nespėta pastatyti. Trisparnis drugelis sunkiai mokosi skristi.
Laima Lavaste