Juodkrantėje pradėjo veikti 16 vaikų kadetų grupė. Tai būsimosios kadetų mokyklos užuomazga. Joje šalia bendrųjų mokslų vaikai semiasi su jūra susieto gyvenimo patirties.
Ir vienas lauke karys
Klaipėdiečių entuziastų ir savivaldybės specialistų idėją kurti kadetų mokyklą pasigavo neringiškiai ir, besiaiškindami tarpusavio santykius, vos jos nepaskandino. Tačiau ta košę užviręs Lietuvos karinių jūrų pajėgų laivyno kapelionas Romualdas Ramašauskas trauktis neturėjo kur. Už jo pečių – 16 auklėtinių, kuriems jis – ir globėjas, ir tėvas, ir viltis nenuskęsti gyvenimo jūroje. Su smurto šeimose ir negandų patyrusių vaikų grupele iš Lietuvos vidurio, tiksliau, iš Krakių, atkeliavęs iki pajūrio kapelionas metus glaudėsi Kunigiškėse. Iš čia auklėtiniai važinėjo į Palangą, kur lankė Vlado Jurgučio vidurinę mokyklą. Tačiau gyventi šalia jūros ir neišbandyti vandens stichijos, nepadaryti jos sąjungininke ugdant tuos, kurie bus Lietuvos ateitis, būtų nedovanotinai praleista galimybė.
Anglų patirtis svarbi ir Lietuvai
Kapelionas prieš porą metų apsilankė Anglijos kadetų mokykloje „Royal Hospital School” ir įsitikino, kad idėja suburti vaikus yra teisinga. Tvarka ten griežta, bet ne kariška.
Steigiant lietuvišką kadetų mokyklą, anglų metodika ir jų darbo principai – nebloga paspirtis. Kapelionas tikisi artimiausiu metu anglus pasikviesti į Karinių oro pajėgų bazę, netoli Juodkrantės, kur atsikraustė su kadetų idėja jau apsėstais auklėtiniais.
Vaikams kelis kartus sumanymo aiškinti nereikėjo. Vyresnieji jau yra paragavę ir Lietuvos jūrų skautų gyvenimo.
Pernai vasarą keletas būsimųjų kadetų Kairių poligone stovyklavo kartu su iš Kauno atplaukusiais jūrų skautais, vadovaujamais vyriausiojo skautininko Algimanto Malkevičiaus. Dabar ir vyresni, ir jaunesnieji auklėtiniai nekantrauja patys išmokti valdyti jachtą ne prasčiau už jūrų skautus, kuo daugiau sužinoti apie jūreivystę, išmokti užrišti tvirtą jūrinį mazgą ar iš signalinių vėliavėlių sudėlioti žodžius viso pasaulio jūrininkams suprantama kalba.
Nuo vizijos – prie darbų
Apie subyrėjusią iniciatyvinę grupę Lietuvos karinių jūrų pajėgų kapelionas R.Ramašauskas atsiliepia lakoniškai:
– Kalbų ir euforijos metas baigėsi, atėjo konkrečių darbų laikas. Sudaryta darbo grupė, kurioje yra Švietimo ir mokslo, Krašto apsaugos ministerijų, Neringos savivaldybės atstovų.”Jūros pusei” atstovauja Lietuvos jūreivystės kolegijos direktorius Viktoras Senčila ir Klaipėdos universiteto rektorius Vladas Žulkus. Rengiami atitinkami dokumentai, kuriais vadovaujantis tikimasi įteisinti kadetų mokyklą. Kol ji neturi statuso ir kapeliono globotiniai save vadina tik būsimaisiais kadetais, vaikai lanko Juodkrantės pagrindinę mokyklą. Vyresnieji mokosi Nidos vidurinėje mokykloje.
Jų namai dabar – Karinių oro pajėgų bazė šalia Juodkrantės. Po pamokų vaikai parvežami autobusiuku. Jų čia laukia mama šaukiama ir auklėtoja, ir globėja, ir šeimininkė, ir patarėja Zita. Ji į gyvenimo pinkles patekusius vaikus pradėjo globoti dar Krakėse dėstydama tikybą. Įsitraukusi į šį darbą, aukštąjį medicininį išsilavinimą turinti specialistė suprato, kad kelio atgal nėra. Vaikai – ne kačiukai pamestinukai. Jeigu dar kartą jiems tektų nusivilti juos priglaudusiais ir savo meile sušildžiusiais žmonėmis, vargu begalėtų atsitiesti. Tiesa, iki kadetų vizijos į gyvenimą jau išlydėta dešimtys auklėtinių, kurie eina savarankišku keliu. Vienas auklėtinis kapeliono pavyzdžiu pasirinko kunigų seminariją, kelios mergaitės siekia socialinio pedagogo išsilavinimo, o viena net įstojo į Jūreivystės kolegiją. Tai, anot mamos Zitos, šviesioji pusė. Būna ir debesėlių, tačiau, turint aiškų tikslą ir viziją, kad šie vaikai, pažinę ne tik jūrinės romantikos skonį, mokės ginti ir saugoti garbę, orumą, neparsiduoti už trupinį aukso, suteikia jėgų dirbti vardan ateities.
Bendruomenė juos priėmė
Apie kapeliono globotinių atsiradimą Juodkrantėje būtų galima rašyti atskirą istoriją. Klaipėdoje užsitęsus ginčams dėl kadetų mokyklos kūrimo, Juodkrantėje atsirado drąsių žmonių, kurie nepabūgo atėjusių iš svetur vaikų. Viena iš jų – gyvenvietės seniūnė Angelina Stakauskienė. Ji pasakojo, kad pradžioje teko išsklaidyti kai kurių gyvenvietėje įsikūrusių turtingų žmonių dvejones, girdi, tie globotiniai gali išvogti, apgadinti jų brangų patrauklų nekilnojamąjį turtą. Tada krisianti jo kaina ir pačios Juodkrantės, kaip saugios oazės nesaugioje Lietuvoje, vizija.
Juodkrantės pagrindinės mokyklos vadovybė ir seniūnė patikėjo kapelionu, auklėtoja Zita ir pusę Lietuvos apkeliavusius vaikus priėmė į savo bendruomenę. Anot seniūnės, nuo rugsėjo pirmosios, kai vaikai gyvena ir mokosi kartu su juodkrantiškiais, nėra buvę jokių nesusipratimų. Jie geranoriškai bendrauja ir su vienmečiais, ir su suaugusiaisiais. Tuo teko įsitikinti apsilankius Karinių oro pajėgų bazėje, kur po pamokų būsimieji kadetai (jie tuo šventai tiki) grįžta pailsėti, ruošti pamokų. Lauke jie irgi turi savų rūpestėlių. Reikia pamaitinti kieme, šalia malkų stirtos, apsigyvenusius du mielus rainiukus. Vyresnieji mėgsta dviračiais numinti ir iki Juodkrantės. Ten jau susirado draugų. Kartais draugai juos aplanko dabartiniuose namuose.
Vaikai laisvalaikiu mėgsta pasiausti ir prie jūros. Kapelionas juokauja, kad šį įprotį, ko gero, bus įgiję nuo praėjusių metų, kai gyvenant Kunigiškėse būsimiems Lietuvos kadetams pavyko išsikovoti vieną kilometrą pajūrio. Tai ir visas kraitis, su kuriuo kuriama jau nebe vizija, o kadetų mokyklos programa. Tikimasi, kad į kadetų veiklą įsilies ir dalis Nidos, Juodkrantės vaikų, bus jų ir iš kitų Lietuvos vietų.
Adelė Žičkuvienė