Kai atvykau pokalbio, Česlovas Gabalis scenoje bandė garsą – ruošėsi vakaro koncertui. Tuščioje salėje nuaidėjo kelių moterų plojimai. „Padainuokite ką nors gražaus”, – paprašė jos dainininką, tačiau šis joms nieko neatsakė.
Moterys jums rodo dėmesį…
(Juokiasi) Stengiuosi į tai nereaguoti. Tiesiog dirbu savo darbą, – nulipęs nuo scenos, gurkšteli ant baro pastatytos kavos.
Jums tai tik darbas?
Viskas kartu – ir darbas, ir malonumas. Daugiau nieko nemoku. Jei mokėčiau, gal dabar duobes kasčiau, – šypteli. – Tiesa, kasti moku, bet visa kita…
Jūsų prašė padainuoti „ką nors gražaus”. Kaip manote, ko joms reikėjo?
Neįsivaizduoju. Tikriausiai baladės.
Komercinis TV kanalas, organizuojantis realybės šou, po incidento su vienu iš dalyvių ekrane išspausdino žodžius: „Rokas Lietuvoje mirė”. Vėliau: „Rokas Lietuvoje nemirė. Jis serga”. Tai tiesa?
Rokas dar nemirė, bet gera sveikata irgi negali pasigirti. Nežinau, ko tautai reikia. Radijas, televizija ugdo klausytojų skonį – žmonės pamėgo lengvesnius žanrus, – kilsteli pečius. – Žmonės tingi galvoti. Todėl renkasi kas lengviau.
Sunkesnių žanrų atlikėjai, kad išliktų, prisitaiko?
Taip. Jie turi arba nebegroti, arba bėgti.
Bet jūs nebėgat. Ir vis grojat.
Per tiek metų „Pelenai” subūrė savo publiką. (Grupė gyvuoja nuo 1990 metų, Č. Gabalis joje dainuoja nuo 1996 metų. – Aut. past.) Jos dėka ir gyvuojam. Į mūsų koncertus ateina žmonės, kurie masiniuose renginiuose nesilanko. Jų amžius – nuo 16 iki 65. Džiugu, kad tie žmonės mus supranta. Tarp jų – ir klaipėdiečiai, – šypteli.
Esate kilęs iš Plungės. Vis dar laikote save žemaičiu?
Je je…
Žemaitiškai mokat, nepamiršote?
Aišku ne. Jei, atvažiavęs į Žemaitiją, kalbu lietuviškai, būnu nesuprastas.
Žemaitiško užsispyrimo irgi turite?
Turiu. Bet užsispyrimas turi būti protingas – reikia žinoti, ko nori. Vienintelis mano užsispyrimas – dainavimas.
Skaičiau, jog esate romantiškas.
Tikriausiai taip mane vadina dėl baladžių, kurias sekasi dainuoti.
O rokui reikia agresijos.
Kodėl? Dauguma roką įsivaizduoja kaip maištą. Bet šiandien maištauja visi kas netingi.
Jums rokas – gyvenimo būdas?
Taip. Bet tai sunkus gyvenimo būdas. Ne kiekvienas gali ištverti tokį ritmą.
O jūs – stiprus?
Nesu galiūnas, bet ir ne paskutinis. Bet tas rokenrolinis gyvenimo būdas atima daug energijos. Gal ateity ir atsilieps, – juokiasi.
Ką jau praradote taip gyvendamas?
Jaunystę, – šypsosi.
Girdėjau apkalbas, kad žaidžiate azartinius žaidimus.
Aha… Bet jau baigiau. Kiek galima kažką šerti… Reikia ir pačiam pavalgyti.
Kaip įsitraukėte?
Nežinau. Vėl kaltas tas gyvenimo būdas – karštas, azartiškas, nesustojantis… Norisi viską išbandyti. Tik reikia laiku sustoti, kad neprarastum namų, šeimos.
Jūs pats sustojote ar kas nors padėjo?
Pats.
Ko šiam gyvenime dar nesate išbandęs?
Neskridau į Mėnulį, nebuvau kosmose… – šypsosi.
Vis juokaujate. Šiaip atrodote kuklus. O kur žvaigždei būdinga arogancija?
Aš nesijaučiu žvaigždė. Apskritai – kas yra žvaigždė? Žmonės, kurie jas iškelia, gali ir nuleisti. Viskas labai sąlygiška ir laikina. Žvaigždėmis, manau, gali vadintis Amerikos įžymybės. Ten jų statusas kitoks. Jie gali išlaikyti vaikų namus. O mes ką? Na, nebent galim duoti interviu, – juokiasi.
Kas jums svarbiau už dainavimą?
Dainavimas svarbiau už viską. Tai gyvenimo būdas, duona, saviraiška.
O meilė?
(Šypsosi) Ji kartu su dainavimu… Be meilės neįmanoma dainuoti.
Ką šiuo gyvenimo periodu mylite labiausiai – tėvynę, moterį, vaiką?
(Pauzė) Esu iš tų žmonių, kurie myli tai, ką daro. Bet myliu ir žmoną, ir dukrą… Jei sugestų santykiai šeimoje, tai atsilieptų ir dainavimui.
Nežinau kodėl, bet man norisi jums prikabinti vienišo vilko etiketę.
Oi ne… Nesu vienišas. Bet vienatvę mėgstu. Geriausiai atsipalaiduoju, kai aplink tylu. Daug skaitau. Neseniai perskaičiau „Meilė trunka trejus metus”.
Sutinkate su tokiu Beigbederio teiginiu?
Ne. Ji trunka ilgiau. Daug ilgiau. Aišku, kiekvienam kitaip.
Ar jau buvote nuvažiavęs prie jūros?
Taip. Atvažiavęs čia visada tai darau.
O lauktuvių namiškiams nupirkot… rūkytos žuvies?
Dar ne… – juokiasi.
Auksė Bogužaitė