Panevėžio valdžia tik po 13 metų apsižiūrėjo, kad kažkur dingo jos pačios finansuotas filmas apie garsiausią visų laikų panevėžietį režisierių Juozą Miltinį.
Maža to. Net ir pasigedę vertingo istorijai kūrinio, savivaldybės valdininkai nesugebėjo rimčiau pasidomėti jo pradin-gimo aplinkybėmis.
Sėdėdami savo kabinetuose klerkai tiesiog iš lubų sukurpė stulbinamai naivų anekdotą apie galimą pinigų plovimą ir tuo apkaltino visiškai su šia istorija nesusijusį žinomą kultūros darbuotoją Gintarą Kerbedį.
Teko labai skubėti
Tuomečio Lietuvos televizijos darbuotojo Sauliaus Sruogio filmas „Paryžiaus pusėn – Juozo Miltinio link” buvo sukurtas 1992 metais. Filme buvo bandyta parodyti garsų režisierių per jo kelionę į praeitį – į jo studijų miestą Paryžių.
Kurti filmą skubino laikas. J.Miltinis jau buvo senas, ir visi suprato, kad dar kiek uždelsus, gali nebelikti ką įamžinti. Ir iš tiesų – teatro genijumi vadinamas režisierius mirė po dvejų metų.
Tą suprato ir pirmosios miesto tarybos deputatai. 1991 metų spalio 25 dieną jie vienbalsiai balsavo posėdyje už tai, kad būtų skirta 100 tūkstančių rublių filmui kurti.
Filmas tapo įvykiu
Per du mėnesius juostos kūrėjams teko suorganizuoti J.Miltinio kelionę į Paryžių ir galutinai sumontuoti juostą.
Naujųjų metų pradžioje filmą jau parodė Lietuvos televizija. Panevėžiečiams tai buvo įvykis – visi intelektualai žiūrėjo juostą itin atidžiai, vėliau aptarinėjo ją savuose būreliuose.
Kaip ir visada, kūrinyje buvo pasigesta tobulumo. O J.Miltinio dramos teatro direktorius Rimantas Teresas ir dabar rėžė, jog filmas diskreditavo Maestro vardą, nes atskleidė ne pačias gerąsias režisieriaus savybes.
Tačiau nemažai panevėžiečių yra įsitikinę, kad gerųjų asmenybės pusių atskleidimas yra sovietinis reliktas, tuo labiau kad J.Miltinis buvo išties nesutramdoma asmenybė. Ir filmą daugelis laiko vertingą ne meno, o istorijos prasme.
Prikėlė iš letargo
Iki šiol niekam net nekilo abejonių, kad filmo – miesto valdžios nuosavybės – nėra Panevėžyje.
Tik praėjus 13 metų po filmo atsiradimo Panevėžio valdžia išsiaiškino, kad jo neturi.
Gal ir toliau valdžia būtų miegojusi, jei jos iš letargo nebūtų prikėlęs pats filmo autorius. Jau seniai už Atlanto gyvenantis S.Sruogis, vasaros pabaigoje atvykęs atostogų į gimtąjį miestą, užsuko su nauja idėja ir pas mero pavaduotoją Kastytį Vainauską.
Režisierius pasiūlė kurti dar vieną filmą apie J.Miltinį, tačiau jau skirtą nebe saviems, o Vakarų žiūrovams. S.Sruogis, negavęs atsakymo iš vicemero, dar kartą atsiuntė pasiūlymą raštu jau iš Amerikos.
S.Sruogiui ketinama atsakyti neigiamai. Pagrindinis argumentas – J.Miltinis neįdomus apie jo fenomeną dėl sovietmečio barjerų nieko negirdėjusiems užsieniečiams.
G.Kerbedį apkaltino afera
Pasigedę filmo, savivaldybės valdininkai ėmė svarstyti ir jo dingimo aplinkybes.
Netikėtai dabartinis miesto tarybos sekretoriato vyriausiasis kultūros specialistas Arnoldas Simėnas pareiškė, kad filmo režisierius galėjo parduoti savivaldybei priklausantį filmą kitų trijų tolesnių juostų apie J.Miltinį kūrėjui Petrui Savickiui.
Taip pat jau tiesiogiai buvo durta pirštu į buvusį miesto Kultūros ir meno skyriaus vedėją, dabar „Aukštaitijos siaurojo geležinkelio” viešosios įstaigos vadovą G.Kerbedį.
G.Kerbedis buvo apkaltintas ir baisia afera. Iš valdininkų kalbų galima buvo suprasti, kad šis buvęs skyriaus vedėjas pasirūpino prasto filmo užsakymu, išviliojo iš tarybos 100 tūkst. rublių ir kažkur su kūrėjais juos „išplovė”.
Buvusi Kultūros ir meno skyriaus vedėja Dalia Meškauskienė baisėjosi po G.Kerbedžio paliktu chaosu skyriaus dokumentuose.
Galėtų duoti į teismą
Už tokius baisius kaltinimus G.Kerbedis šmeižikus gali nors ir šiandien paduoti į teismą.
„Aš netingėjau pakelti užpakalio ir per 15 minučių apskrities archyve suradau tuos dokumentus, kurių nesugebėjo per du mėnesius rasti ponas A.Simėnas”, – teigė „Panevėžio rytui” G.Kerbedis.
Be to, G.Kerbedis nesunkiai surado ir tuos žmones, kurie J.Miltinį prieš 13 metų lydėjo į Paryžių ir gali papasakoti visas filmo kūrimo subtilybes. Tarp jų buvo ir kino kritikas Laimonas Tapinas, tuomet vadovavęs šalies radijo ir televizijos komitetui.
G.Kerbedis tuo metu, kai taryba skyrė pinigus S.Sruogio filmui, nebedirbo savivaldybėje.
„Taryba balsavo šiuo klausimu 1991 metų spalio 25 dieną, o aš kartu su mere Gema Lukoševičiūte (dabar Umbrasiene) buvau atsistatydinęs iš pareigų viena diena anksčiau – spalio 24-ąją, – pasakojo G.Kerbedis. – Be to, šio klausimo aš nežinojau, nes jį pateikė tarybai ne Kultūros ir meno skyrius, o pats S.Sruogis, matyt, per Kultūros komitetą, kuriam vadovavo Rytis Mykolas Račkauskas”.
Tuo metu tarp politikų vyko labai rimti konfliktai ir G.Kerbedis su R.M.Račkausku buvo priešingose pozicijose.
Tarybos posėdžio protokole užfiksuotos tik šykščios diskusijos filmo klausimu. Deputatas Kazimieras Adomaitis abejojo, ar verta pasiduoti manijai vykti į Vakarus, o Gintaras Šileikis sveikino idėją.
„Dieve, padėk įgyvendinti tą sumanymą”, – tada jausmingai dar pridėjo ir Vytautas Bosas.
Beje, tame pačiame posėdyje buvo išrinktas ir naujas miesto meras Tomas Josas.
Atsiskaitymai – prie kito vadovo
Tai, kada filmas bus sukurtas ir perduotas jo užsakovei – Panevėžio valdžiai, turėjo būti užfiksuota jau tolesniuose valdžios dokumentuose.
„Juk pinigai vaikščioti pradėjo tik po spalio 25 dienos tarybos sprendimo”, – teigė G.Kerbedis.
G.Kerbedžio supratimu, apie jį turėtų žinoti ir pusmetį po jo Kultūros skyriui vadovavęs Valdas Jatautis. Būtent tuo laiku filmas jau buvo sukurtas.
Už savo darbą turėtų atsiskaityti ir tuometė valdyba, tačiau jai vadovavęs S.Mačiulis jau seniai miręs.
G.Kerbedis nemato prasmės ir įtarinėti S.Sruogį filmo pardavimu savo kolegai P.Savickiui.
„A.Simėnas galėjo labiau pasidomėti filmo kūrimu ir sužinoti, kad tada, filmuojant J.Miltinio kelionę į Paryžių, kūrybinėje grupėje dirbo abu šie kūrėjai. Iš tos pačios medžiagos vėliau P.Savickis sukūrė ir kitus tris filmus apie J.Miltinį”, – aiškino G.Kerbedis.
Norėjo tik rasti filmą
A.Simėnas sakė, kad jo uždavinys visoje šioje istorijoje buvo ne aiškintis kaltininkus, o rasti filmą.
Mero patarėju kultūros klausimais dar vadinamas valdininkas teigė, kad G.Kerbedžio jis niekuo niekada nekaltino, tik nurodė, jog šis savivaldybėje dirbo tais metais, kai buvo priimtas sprendimas finansuoti filmą.
„Kad svarstant šį klausimą nepasirodytų G.Kerbedžio pavardė, būtų nenatūralu”, – sakė pašnekovas.
Nors A.Simėnas prisiminė, jog tuo metu keitėsi valdžia savivaldybėje, jam neatrodė itin reikšminga tai, kad G.Kerbedis tarybos posėdžio dieną jau buvo atsistatydinęs, o klausimą pristatė pats S.Sruogis.
Valdininkas sakė, kad jis bandęs ieškoti ir tolimesnių savivaldybės dokumentų dėl filmo, tačiau tarnautojai jam paaiškinę, kad tokie dokumentai jau sunaikinti, nes saugomi tik 10 metų.
A.Simėnas sutiko, kad filmo kūrimas galėjo kainuoti 100 tūkst. rublių, tačiau teigė, kad savivaldybės finansuotoje kelionėje galėjo būti sukurtas tik jos užsakytas filmas, todėl P.Savickis tų kadrų kitiems filmams panaudoti neturėjo teisės.
Tėvas balsavo už filmą
Pirmojoje miesto taryboje, kaip išsiaiškino G.Kerbedis, buvo ir S.Sruogio tėvas Algimantas Sruogis. Svarstant su sūnumi susijusį klausimą jis balsavo kaip ir visi kiti – „už”.
Tais, pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais, dar nebuvo priimta nusišalinti nuo klausimų, kurie gali būti susiję su privačiais interesais.
„Panevėžio rytui” A.Sruogis teigė balsavęs už sūnaus pasiūlytą projektą todėl, kad manė, jog jis reikalingas miestui.
Inžinierius geodezininkas sakė į sūnaus meninius užmojus nesikišąs, tačiau prisiminė, kad tada šiek tiek padėjo jam filmuojant J.Miltinį.
„Žinoma, dabar galima sakyti, kad ta savivaldybės skirta suma pragerta, tačiau reikia pamąstyti ir kiek kainavo didelės žmonių grupės kelionė į Paryžių, jų apgyvendinimas viešbučiuose, maitinimas. Gauta suma gal atrodo įspūdingai, tačiau tada tai buvo nedideli pinigai”, – aiškino A.Sruogis.
Dėl dabartinių sūnaus pasiūlymų kurti naują filmą apie J.Miltinį A.Sruogis laikėsi neutralios pozicijos.
„Jis juk per jėgą negriebia už gerklės. Nereikia, tai nereikia”, – sakė režisieriaus tėvas.
Kažkodėl negavo kopijos
Pasigedus mieste filmo apie J.Miltinį, buvo išaiškinta, kad jis liko Lietuvos televizijoje. A.Simėnas neseniai išsiuntė prašymą į televiziją leisti pasidaryti filmo kopijas.
Kodėl anksčiau nebuvo apsižiūrėta, jog miestas neturi savo užsakyto ir finansuoto filmo?
A.Simėnas atsakė, jog jis iki šiol buvo šventai įsitikinęs, kad filmas mieste yra – tiek J.Miltinio palikimo studijų centre, tiek pačiame J.Miltinio teatre.
J.Miltinio palikimo studijų centro vedėja Angelė Mikelinskaitė, 1996 metais įkurtam centrui pradėjusi vadovauti dar po metų, sakė, kad filmą apie režisierių matė, kaip ir visi, per televiziją, tačiau nežinojo, kad jis buvo kurtas Panevėžio valdžios užsakymu ir turi būti mieste.
Per žinomą televizijos žurnalistę panevėžietę Nijolę Baužytę, pažinojusią garsųjį kūrėją, buvo paprašyta visų medžiagų, susijusių su J.Miltiniu, kopijų. J.Baužytė, pasak A.Mikelinskaitės, parūpino kitas tris tos pačios grupės kūrėjų kurtų filmų „Atominės akimirkos”, „Tolesnis atomo skaldymas” bei „Radiacija” kopijas, o kodėl nedavė pagrindinio filmo kopijos – neaišku.
Po to, kai studijų centre apsilankė A.Simėnas, A.Mikelinskaitė teigė suskubusi susirasti J.Miltinio bendražygio Leono Blėdžio žmoną Nijolę Blėdienę ir išsiaiškinusi bei užfiksavusi atsiminimuose visą filmo kūrimo istoriją.
Kelionėje valdžios nebuvo
Kelionėje į Paryžių kartu su filmavimo grupe vyko ir artimiausi J.Miltinio žmonės – Blėdžių šeima.
„Mes, matyt, toje kelionėje ir buvome nereikalingiausi”, – savikritiškai įvertino jau mirusio aktoriaus ir režisieriaus L.Blėdžio žmona N.Blėdienė.
Gydytoja sakė, kad iš savivaldybės klerkų grupėje nebuvo nieko, o G.Kerbedžio pavardė tarp kūrėjų nebuvo minima. S.Sruogis tik užsimindavęs apie ėjimus į meriją.
N.Blėdienė yra įsitikinusi, kad didelio meno dokumentikoje nėra ko ieškoti, reikia vertinti filmą kaip užfiksuotus paskutiniuosius režisieriaus metus.
„Tada jam buvo 85-eri. J.Miltinis pats jau suprato savo būklę ir netgi filme pasišaipė iš to”, – prisiminė N.Blėdienė.
Limina Kepalaitė
„Panevėžio rytas”