Šiandien bene paklausiausią esant vadybininko specialybę rodo didžiulė tokio darbo pasiūla įvairiuose dienraščiuose. Daugelis įmonių vadovų pripažįsta, kad surasti gerą, profesionalų ir komunikabilų vadybininką gana sunku. Taip mano ir UAB „Irseva” direktorius Irmantas Ambraziejus, kelerius metus dirbęs vadybininku, kol pats tapo bendrovės savininku.
Po nesėkmingo sandorio pakrikštijo švedai
I.Ambraziejus, prieš dešimt metų Žemės ūkio akademijoje įgijęs inžinieriaus mechaniko specialybę, pradėjo dirbti AB „Astra” Pirkimų skyriaus vadybininku.
„Po vieno sandorio mane gerai „išmaudė” švedai. Man tąsyk „Astroje” buvo pirmasis krikštas kaip vadybininkui. Iš vadybininko pareigų buvau atleistas pagal etatų mažinimą. Nors gamykloje man pasiūlyta dirbti konstruktoriumi, atsisakiau, nes supratau, kad per dienas braižyti blizgančiame kompiuterio monitoriuje netraukia”, – sakė direktorius.
Jis analizavo, kodėl tuomet „Astroje” parodęs iniciatyvą ir gavęs įmonės vadovybės pritarimą sandoriui patyrė nesėkmę: „Tik vėliau, išmokęs pardavimo meno, supratau, kad tam įtakos turėjo vadybininko darbo patirties stygius”.
Palikęs „Astrą”, I.Ambraziejus iškart įsidarbino šios bendrovės teritorijoje įsikūrusioje UAB „Hidrobalt” pardavimo vadybininku. Čia dirbo iki 2003-iųjų pavasario.
„Darbo sąlygos buvo geros, netgi pasitaikė galimybė pradėti statytis namą, bet nusprendžiau geriau pasitaupyti pinigų. Laikas parodė, kad pasielgiau teisingai. Iš „Hidrobalt” išėjau pajutęs, jog kaip vadybininkui tobulėti ribos baigėsi, o mažoje firmoje karjerai galimybių nebuvo. Pagaliau kiekvienas norime sukurti ar turėti šį tą savo”, – pasakojo „Irsevos” direktorius.
Tiesus pajuokavimas lėmė garsios kompanijos atstovavimą
Pašnekovas pridūrė, kad dirbdamas vadybininku „Astroje” ir „Hidrobalt” turėjo gerus mokytojus: „Nemėgdavau daug kalbėti, tačiau stengiausi stebėti, fiksuoti vadovų savybes, sugebėjimą priimti vienus ar kitus sprendimus. O tai man ypač pasitarnavo, kai įsteigiau savo įmonę”.
I.Ambraziejui dar besidarbuojant „Hidrobalt” pasaulyje garsi Vokietijos kompanija SEW EURODRIVE, gaminanti, renkanti ir parduodanti įvairius reduktorius, pavaras, žvalgėsi Lietuvoje steigti savo atstovybę.
Kompanijos atstovai važinėjo po Vilnių, Kauną, Klaipėdą, bet į Alytų neužsuko. Jie dėl atstovavimo sąlygų bandė derėtis su keliomis garsiomis mūsų šalies įmonėmis.
„Tuomet tiesiog juokais, nieko nesitikėdamas paklausiau, ar netikčiau būti jų kompanijos atstovu Lietuvoje. Pokalbiai su kompanijos atstovais buvo sunkūs, bet jie sutiko, kad SEW EURODRIVE tarpininkautų neseniai įsteigta Alytaus įmonė”, – tęsė direktorius.
Pasitarnavo dingęs partneris ir sutaupyti pinigai
Steigti vokiečių kompanijai atstovaujančią firmą Alytuje I.Ambraziejus iš pradžių ketino su partneriu, tačiau kai SEW EURODRIVE sprendimas jau buvo teigiamas, partneris išsigando ir atsisakė pradėti bendrą verslą: „Visada maniau, kad keli įmonės savininkai nėra gerai, bet ne vienam dirbti atrodė drąsiau. Nebandžiau aiškintis, kodėl partneris dingo. Esu jam dėkingas, jog pabėgo, nes laikas parodė, kad vienam įmonę valdyti paprasčiau, nėra nesutarimų ar piktumų”.
Prieš dvejus su puse metų I.Ambraziejus įkūrė „Irsevos” bendrovę. Paskui išėjo iš darbo – įmonę reikėjo aprūpinti baldais, kompiuteriu, įsigyti automobilį. Taigi sutaupyti pinigai tąsyk itin pravertė.
Iš pradžių „Irseva”, tarpininkaudama Lietuvos įmonėms tiekiant SEW EURODRIVE reduktorius ir pavaras, buvo įsikūrusi viešojoje įstaigoje Verslo inkubatoriuje, Pirmajame Alytuje.
„Iš Verslo inkubatoriaus niekur neplanavome keltis, nes įmonei vieta nesvarbi: ne klientai vyksta pas mus, o mes pas juos. Toks mūsų firmos darbo principas. Dažnai važiuodamas Naująja gatve nusižiūrėjau įmonei tinkamą svajonių vietą. O kai atsirado galimybė išsinuomoti patalpas iš uždarosios akcinės bendrovės „Naujoji Eisrega”, ta mano svajonė ir išsipildė”, – kalbėjo I.Ambraziejus.
Čia, 250 kvadratinių metrų patalpose, „Irseva” įsikūrė maždaug prieš tris savaites.
Vadybininkai saugiai juda
„Irsevos” savininkas sutinka, kad visose įmonėse vadybininkai yra svarbūs žmonės, atnešantys pinigų už parduotą produkciją: „Rinkausi vadybininkus po vieną, bet sunkiai sekėsi. Pagrindinė priežastis – nėra iš ko pasirinkti. Tiesiog priimi žmogų į darbą ir mokai. Net ir baigusieji verslo vadybos studijas turi teorinių, bet ne praktinių žinių. Vadybininkas privalo gerai išmanyti parduodamus produktus, lengvai užmegzti ryšį, mokėti bendrauti ir užsienio kalbų, norėti dirbti, siekti rezultatų. Be to, jis negali sėdėti be kelnių ant akmens. Jo darbui irgi reikia sudaryti tinkamas sąlygas”.
I.Ambraziejaus tvirtinimu, vokiečių kompanija jo įmonei sudarė geras verslo starto sąlygas, nes buvo suinteresuota verslą Lietuvoje plėtoti bendromis pastangomis: „Mūsų vadybininkai SEW EURODRIVE iniciatyva po keletą kartų vyksta į dviejų savaičių mokymus Vokietijos kompanijoje, ten susipažįsta su produkcijos konstrukcijos ypatumais, pritaikymu ir kita. Mes rūpinamės vadybininkus išmokyti pardavimo subtilybių”.
Direktorius, pats buvęs vadybininku, žino, ko reikia tokiam darbui, kad visiems būtų nauda: „Mes kompanijos produktų klientams nebrukame, bet klausiame, ar reikia, nes daugelyje įmonių vyksta rekonstrukcija ir modernizacija, rusiški reduktoriai, pavaros keičiami vakarietiškais. Kadangi tokios produkcijos pasiūla ir konkurencija Lietuvoje didelė, vadybininkams reikia daug važinėti po visą šalį”. Iš Vokietijos į „Irsevą” produkcija atvežama kartą per savaitę, o iš čia išvežiojama po Lietuvą.
Anot direktoriaus, bendrovės vadybininkai aprūpinti apynaujais automobiliais, įsigytais iš įmonės pelno: „Man svarbu, kad jie ilgus atstumus važinėtų saugiais ir nebarškančiais automobiliais. Viena, naujesnės mašinos ne tik saugesnės, bet ir ekonomiškesnės, retai genda, gerai atrodo. Kita, vadybininkas negali atvykti pas klientą išbarškinta galva, nes ten jam reikia įtemptai galvoti”.
I.Ambraziejus, paprašytas įvardyti, kuo skiriasi vadybininku privačiose bendrovėse dirbantis asmuo nuo direktoriaus, sakė: „Aš pats dažnai dirbu neryšėdamas kaklaraiščio, kraunu produkciją, šluoju sandėlį – nesu didelis bosas, tačiau tenka dažniau ir plačiau galvoti negu samdomam darbuotojui. Gal kam nors ir keista, bet man išėjimas iš darbo privačiose įmonėse buvo tik didelis žingsnis į priekį tobulėti, naudotis didesnėmis galimybėmis ir sąlygomis įgyvendinti sumanymus. Dabar esu už visus atsakingas. Vis dėlto jaučiuosi laisviau ir tvirčiau, nereikia niekam atsiskaitinėti ir įtemptai galvoti apie rytdieną”.
Onutė Pluščiauskienė