Lietuvos medicinos reforma apvirto aukštyn kojom

Netrukus sukaks dešimt metų medicinos reformai. Tuomet dar jauną, o dabar jau viduriniosios ir vyresniosios kartos medikų dar menančių skurdžią, bet tikrai visiems prieinamą tarybinę mediciną, reforma buvo sutikta su viltimi ir gerų permainų laukimu. Visuomenė taip pat laukė išgarbintosios vakarietiškos medicinos. Taigi ar pasiteisino abiejų pusių lūkesčiai?

Griūtys kitose srityse

Prisiminkime žemės ūkio reformą. Jis buvo sugriautas per labai trumpą laiką. Kolūkių vadai stengėsi prisigrobti kuo daugiau. Po to prasidėjo ilgas ir skausmingas žemės grąžinimas buvusiems savininkams ir smulkių ūkelių kūrimasis, o dabar jau ir stambesnių. Deja, per penkiolika metų kaimas paseno, jaunimo beveik neliko, o likę įprato gyventi ne iš darbo, bet iš pašalpų, todėl darbo jėga yra deficitas. Kaltų, kaip visada, nėra, atliko anonimai juodą darbą.

Kitaip klostėsi reikalai medicinoje, nors galutinis rezultatas, atrodo, bus toks pats. Žinomi beveik visi reformos autoriai, politinės partijos, labiausiai „nusipelniusios“ vargšams ligoniams, vargstantiems ilgose eilėse laukiant tyrimų ar konsultacijų.

Trys pakopos

Reformos strategų nuomone, pirminiame lygyje bendrosios praktikos gydytojas turėtų būti visų galų meistras. Jis turi išmanyti medicinoje viską: terapiją, chirurgiją, ginekologiją, akių ir ausų ligas ir dar daug daug įvairių dalykų, tvarkyti žaizdas kaimo ambulatorijoje ir gydyti naujagimius, statyti klizmas ir tikrinti akis. Nežinau nė vieno medicinos profesoriaus, kuris sugebėtų atlikti bent trečdalį to, ką privalo bendrosios praktikos gydytojas. Iš aukštų tribūnų buvo kalbama, kad finansavimo prioritetas yra būtent pirminiam lygiui, nes jis atliks 60 proc. viso medicinos pagalbos darbo. Deja…

Antrinis lygis – stacionarinė įvairių rūšių pagalba, ligoniui susirgus sunkiau, kai jį reikia operuoti, intensyviai gydyti ir palikti siaurų specialistų priežiūroje. Taip pat specialistų ambulatorinės konsultacijos, kurioms atsiųs iš pirminio lygio. Pikantiškas minties šedevras: pasak medicinos strategų, konsultacija reikalinga bendrosios praktikos gydytojui, bet ne pacientui. Antriniame lygyje turėtų būti atliekama iki 30 proc. viso darbo.

Pagaliau tretinis lygis. Tai patys sunkiausi ligoniai, kuriems reikalingi ypač brangūs, sudėtingi tyrimai ir gydymo metodai. Šią pagalbą teikia universitetų ligoninės, kuriose dirba aukščiausios kvalifikacijos specialistai, sukaupta moderniausia medicinos įranga. Šiame lygyje turėtų gydytis apie 10 proc. visų ligonių.

Patikrinta sistema

Toks buvo reformos planas priimtas po ministerijos klerkų daugybės kelionių į užsienius ir nežinia kiek tūkstančių litų, išleistų Vakarų ekspertams ir konsultantams apmokėti (nesuprantu iki šiol, ką galėjo mums patarti Vakarų ekspertas, negyvenęs ir nematęs socialistinės sistemos).

Taigi kiekvieno rajono centre turėjome neblogas ligonines su visais reikalingais skyriais, operacinėmis, gimdyklomis, reanimacijomis. Turėjome poliklinikas su visais specialistais ir medicinos įranga, tuo metu buvusia moderniausia. Turėjome specializuotas ligonines: infekcines, odos-venerinių ligų, tuberkuliozės, onkologijos, greitosios medicinos pagalbos tarnybas ir pagaliau mažuose miesteliuose – medicinos punktus, kur dirbo terapeutai ir medicinos felčeriai. Kaimo senukai galėjo vietoje gauti reikalingą pagalbą, susileisti vaistus ir kt. Sveikatos ministrams rūpėjo naujų ligoninių ir poliklinikų statybos visuose rajonuose, kad medicinos pagalba būtų visiems prieinama.

Subyrėjus imperijai, imta kalti į mūsų galvas, kad viskas, kas atėjo iš Rytų, yra blogai, taip pat ir sveikatos priežiūra: gydytojų – per daug, ligoninėse lovų – per daug, ligoninių – per daug. Jei nėra eilių konsultacijoms – blogai, jos turi būti nes, matote, Anglijoje… yra. Sunku patikėti, bet tokias mintis pasitarimuose ir žiniasklaidoje reiškė solidūs žmonės su moksliniais laipsniais ir vardais.

Apetitas auga bevalgant

Prasidėjo atvirkščias procesas. Buvo rengiami įvairūs restruktūrizacijos projektai: atskirų ligoninių, miestų, apskričių. Jų tiek prikurta, kad būtų galima iškloti visą dangaus skliautą. Projektai vertinti atsižvelgiant į vienintelį kriterijų – kuo daugiau viską sumažinti, uždaryti, prijungti prie didžiųjų ligoninių Vilniuje ir Kaune. Nors deklaruotas prioritetas pirminiam lygiui, bet dešimtys milijonų buvo pervesta dviem tretinio lygio ligoninėms. Gavusios liūto dalį finansavimo, jos galėjo pirkti naujausią įrangą, remontuoti patalpas. Atrodytų, viskas gerai, visiems pinigų neužteks, tai turėkime nors dvi modernias ligonines. Deja, kuo toliau, tuo labiau augo jų apetitas. Darydamos įtaką ministerijai, privalomojo sveikatos draudimo tarnybai, ligonių kasoms jos ėmė kelti nerealius reikalavimus kitoms, mažesnėms ligoninėms, žinodamos, kad jos jų negalės įvykdyti, nes nebuvo finansuojamos. Tuo būdu jos turės siaurinti savo veiklą, nukreipdamos pacientus į Kauno ir Vilniaus klinikas, nesvarbu, kad čia konsultacijų tenka laukti net mėnesiais. Tuo būdu, sveikatos priežiūros piramidė apvirto aukštyn kojom.

Tretinis lygis stengiasi pasiimti kitas gydymo įstaigas. Tai ypač matoma Kaune, kur Medicinos universiteto klinikos prisijungė kelias ligonines.

Kova už būvį

Daugelis kauniečių žino apie Onkologijos ligoninės kovą už išlikimą. Nors už ligoninės savarankiškumą pasirašė daugiau kaip 30000 pacientų, savarankiškumą palaiko pirmieji valstybės asmenys: Respublikos Prezidentas V.Adamkus, Ministras Pirmininkas A.Brazauskas, Katalikų bažnyčios vadovai, arkivyskupas S.Tamkevičius. Ji pastatyta specialiai vėžiui gydyti, turi puikius, patyrusius šios ligos specialistus, patalpas radiologijos tarnybos vystymui, gerą diagnostinę aparatūrą, gerai įrengtas operacines, tačiau ją norima paversti Klinikų padaliniu, kuris užsiims slauga. Jokie argumentai neveikia, Kauno apskrities, savivaldybės ir pacientų organizacijų atstovų nuomonių net neišklausoma, o onkologų nuomonė ignoruojama. Sprendimus priima žmonės, su onkologija neturintys nieko bendra.

Keista, kad Darbo partija, deklaravusi medicinos paslaugų prieinamumą, kokybę ir šiuo metu lemianti sveikatos priežiūros politiką, grėsmingai daugėjant onkologinių susirgimų, žlugdo Lietuvos onkologijos tarnybą. To negalima suvokti.

Vis tik mes į ateitį žiūrėsime su viltimi, nes dar yra sveikų politinių jėgų, suprantančių sveikatos priežiūros problemas ir galinčių jas spręsti.

Tai socialdemokratai, kurių dėka dar neuždaryta mūsų ligoninė.

Feliksas Markuckas

Kauno onkologijos ligoninės direktorius

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Medicina su žyma , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.