Saugumo jausmas – vienas pagrindinių vaiko gyvenimo atramos taškų

Žmogaus gyvenimo pilnatvė priklauso nuo jo psichikos sveikatos. Šią dažnai suprantame kaip psichikos ligų nebuvimą. Plačiąja prasme tai yra gera emocinė ir dvasinė būsena.
Pastaruoju metu specialistai dalį vaikų ir paauglių emocinių, bendravimo, elgesio problemų kildina iš didelį mastą įgavusio reiškinio – vaikų, kurių tėvai vyksta dirbti į užsienį, situacijos. Kasdienėje kalboje jie jau pradėti vadinti emigrantų vaikais.
Alytaus miesto pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai taip pat tvirtina vis dažniau susiduriantys su šio socialinio reiškinio psichologiniais padariniais: vaikų menkavertiškumo, jų bendravimo, elgesio, emocinėmis bėdomis. Apie tai kalbėjomės su tarnynos direktore Jolanta Karčiauskiene, psichologėmis Kristina Baranauskiene, Vaida Gudaityte, Zita Pupkiene ir Danute Putkiene.
Jolanta: Vaikų psichikos sveikata labai priklauso nuo jų tarpusavio santykių su draugais, mokytojais, ypač nuo santykių su tėvais ir situacijos šeimoje. Šiuo metu į tarnybą vis dažniau kreipiamasi dėl vaikų, kurių tėvai išvykę arba rengiasi išvykti dirbti į užsienį.
Danutė: Tėvams išvažiavus į užsienį, keičiasi vaikų vidinė būsena, psichologinė savijauta, prarandamas saugumo jausmas. Tai neigiamai veikia drausmingumą mokykloje, mokymąsi, santykius su bendraamžiais ir suaugusiaisiais, nes saugumo jausmas – vienas pagrindinių vaiko ir paauglio gyvenimo atramos taškų.

– Ar žinojimas, kad tėvai užsienyje daugiau uždirbs ir šeimos materialinė padėtis pagerės, gali šiek tiek kompensuoti tą nesaugumo jausmą?

Danutė: Sunku pasakyti. Kiekvieno vaiko atvejis yra skirtingas. Tai, kad tėvai uždirbs ir pasikeis materialinė padėtis, iš pradžių tikrai džiugina, ir vaikas jaučiasi labiau savimi pasitikintis. Mūsų sąlygomis šeimos materialinė padėtis svarbi vaikui vertinant save, tačiau tas žinojimas nesuteikia saugumo, kai atžala ilgai priversta būti be tėvų.
Zita: Svarbu, kokia vaiko būsena ir šeimos santykiai tuo metu, kai tėvai išvyksta. Paprastai jau iki tol šeimoje būna prisikaupę sunkumų. Vieno tėvo ar abiejų pasakymas „uždirbsiu” vaiką veikia labai trumpai. Pati konsultuodama pastebėjau, kad daug kas priklauso ir nuo vaiko intelektinių, socialinių gebėjimų, jo vertybių, kiek jis sugeba racionaliai mąstyti. Jeigu vaikas labiau pasiduoda emocijoms, tai greičiau ir palūžta, greičiau užmiršta visas ateities vizijas. Psichologinio saugumo praradimo jausmas visada išgyvenamas kartu su menkavertiškumo jausmu. Iš šalies tai sunku pamatyti, nes tokie vaikai paprastai elgiasi net įžūliai, tad neatrodo, ypač ne specialistui, kad jie prastai save vertina, bet šios problemos susijusios.
Vaida: Tėvams išvykus keičiasi ir vaiko aplinka. Jį paprastai globoja seneliai, linkę nuolaidžiauti, gailėtis vaikaičio, todėl kinta ir vaiko auklėjimo stilius.
Kristina: Manau, tėvai nespėja iki savo išvykimo vaiko psichologiškai parengti. Gerai, kad atsiranda šeimų, iš anksto besikreipiančių į tarnybą specialistų pagalbos.
Jolanta: Svarbu ir tai, kaip užsienyje jau gyvenantys ir dirbantys tėvai toliau palaiko ryšį su vaikais, – ar bendrauja dažnai ir gan artimai: laiškais, telefono pokalbiais, parodydami vaikui, kad jis jiems rūpi, jie jį myli, neužmiršo. Tėvams išvykus labai svarbu akcentuoti jų emocinį ryšį, meilę vaikui, nes atstumas, skiriantis vaiką nuo tėvų, yra didelis. Deja, dažniausiai tėvai su atžalomis kalbasi tik apie buitį, o ne apie tai, kaip vaikas jaučiasi, kuo gyvena.
Danutė: Mes aptarėme atvejus, kai vaikas, tėvams išvažiavus, nelieka vienas. Juo rūpinasi seneliai ar kiti giminaičiai. Tačiau dažnai išvažiuoja vienas ar abu tėvai iš šeimų, kurių auklėjimo stilius buvo liberalus arba jo išvis nebuvo. Vaikai paliekami visiškai vieni, jie turi tapti savarankiški, atsakyti už save, nusistatyti taisykles, rasti, kaip elgtis. Manau, tokių vaikų problemos yra pačios didžiausios.
Zita: Dažnai tėvai savo nebuvimą stengiasi kompensuoti siuntiniais, pinigais. Vaikas iš karto gauna daugiau pinigų, negu kada nors anksčiau turėjo. Jis nesuvokia jų esmės, neturi patirties, kaip jais racionaliai naudotis. Vaikas mano, kad dabar, būdamas turtingas, gali pakeisti bendraamžių požiūrį į save. Jis lyg gauna įrankį pakelti savo statusą klasėje (jei seniau jo subjektyvus savęs suvokimas buvo prastas ir sutapatintas su materialinėmis vertybėmis), tačiau tas įrankis neretai veikia laikinai. Tada apima dar didesnis pyktis, vaikas sutrinka, dar labiau komplikuojasi jo santykiai su draugais, blogėja vidinė būsena.

– Kaip sušvelninti be tėvų likusio vaiko situaciją, kad jis jaustųsi bent šiek tiek ramesnis, saugesnis?

Vaida: Suaugusieji prieš išvykdami turi labai gerai viską apmąstyti ir kuo daugiau kalbėtis su vaiku, atsakyti į visus jam kylančius klausimus: su kokiais žmonėmis jis liks, kaip toliau gyvens, kokios bus galimybės susitikti su tėvais, kaip jie komunikuos. Kuo aiškesnę ateities struktūrą tėvai sudarys, tuo vaikui bus lengviau suvokti susidariusią padėtį. Gimdytojai turėtų daugiau kalbėti apie tai, kokie artimiausi žmonės lieka vaiko aplinkoje, su kuo jis galėtų pasidalyti išgyvenimais, kam papasakoti savo rūpesčius. Tėvai apie savo išvykimą turėtų įspėti ir mokytojus, paprašyti artimiau bendrauti su vaiko globėjais, pranešti šiems, jei pastebės vaiką netinkamai elgiantis.
Danutė: Tą patį modelį derėtų taikyti ir paauglių tėvams. Kai kurie tėvai mano, kad 15-16 metų merginos ir vaikinai sugebės patys savarankiškai spręsti ir atsakyti už save. Jiems lieka ir visi šeimos buities reikalai, kurių tvarkyti jie nepasirengę. Dažnai paaugliai lieka be jokio suaugusiojo priežiūros, todėl jiems būtina pateikti kuo aiškesnę tolesnio gyvenimo struktūrą.
Zita: Tėvai turėtų atidžiai parinkti žmogų, kuris rūpinsis vaiku jiems išvykus. Reikėtų gerai apmąstyti to žmogaus ir vaiko santykius – ar jie sutars. Jei tarpusavio ryšio nebus, vaikui gali kilti labai didelių emocinių sunkumų. Geriausia, jeigu vaiką prižiūrintis asmuo jam yra autoritetas, – tai leidžia vaikui jaustis saugesniam, o tai atsispindi jo elgesyje.

Aušra Žvinakevičiūtė