Panevėžyje, Nemuno gatvėje, įsikūrusios „Euro-farmacijos” vaistinės vedėjui 27 metų Hassanui Sodahui kai kurie pirmą kartą į vaistinę užsukę klientai reikalingo vaisto pavadinimą pakartoja kelis kartus, tarsi vaistininkas prastai girdėtųŽmonės mato, jog už prekystalio stovintis tamsaus gymio ir su akcentu lietuviškai kalbantis vyras baltu chalatu yra užsienietis, ir negali patikėti, kad juos suprato iš pirmo žodžio.
Drąsesni smalsauja, iš kur Hassanas atvyko, kodėl jis gyvena Lietuvoje.
Išgirsta piktų žodžių
„Įpratau pasiaiškinti, nors tai į mano pareigas ir neįeina”, – juokiasi H.Sodahas.
Atvirumas jam yra padaręs ir meškos paslaugą. „Iš arabo aš vaistų nepirksiu”, – tėškė H.Sodahui viena moteris. Pagyvenę klientai vaistininkui dažnai stengiasi primesti savo religines ar politines pažiūras.
Tačiau jis nepyksta, su kiekvienu pašnekovu stengiasi atrasti bendrą kalbą. „Aš mėgstu savo darbą ir gerbiu šalies, kurioje gyvenu, žmones”, – sakė „Panevėžio rytui” H.Sodahas.
Kaune įsidarbinti nepavyko
Prieš aštuonerius metus iš Sirijos į Lietuvą atvykęs H.Sodahas gyvena Kaune. Šio miesto Medicinos akademijoje jis baigė farmacijos mokslus. Prieš trejus metus Hassanas sukūrė šeimą su kauniete, augina 9 mėnesių dukrą.
Tačiau dabar vyras dirba Panevėžyje. Pasak H.Sodaho, susirasti darbą vaistinėje Kaune jam nepavyko, nes ten didelę konkurenciją sudaro farmacijos specialybės studentai. Vaistinėse jie dirba po kelias valandas per dieną, neprašydami didesnio atlyginimo.
Karjerą „Eurofarmacijos” vaistinių tinkle užsienietis pradėjo dirbdamas vaistininku Biržuose. Jam teko padirbėti ir vaistinėse Saločiuose, Mažeikiuose bei kituose miestuose.
Panevėžyje atidarius naują „Eurofarmacijos” vaistinę, H.Sodahas buvo paskirtas jos vedėju. Tačiau siras nemėgsta visą darbo dieną sėdėti užsidaręs savo kabinete. Jis mielai kartu su savo kolege stovi už prekystalio ir aptarnauja klientus.
Į neseniai atidarytą vaistinę dar neplūsta klientai. Hassanas yra suinteresuotas didinti apyvartą, tačiau įžvelgia ir privalumų, kad nereikia labai skubėti. „Malonu, kai su klientu gali ramiai pasikalbėti, atsakyti į jam rūpimus klausimus”, – kalbėjo jis.
Receptus sunkiai iššifruoja
Hassanas gerai supranta ir kalba lietuviškai. 1997 metais studijuoti į Kauną atvykęs vaikinas lietuviškai prašneko po dvejų metų.
Kauno medicinos akademijoje jis studijavo anglų kalba. Be siro, grupėje buvo 4 libaniečiai. „Jei kartais kas nors susirgdavo ar šiaip neateidavo, auditorijoje per paskaitas sėdėdavom dviese”, – pasakojo H.Sodahas.
Tik užsieniečiams skirtame bendrabutyje gyvenę svetimšaliai visus studijų metus beveik neturėjo jokių kontaktų su lietuvių studentais.
„Tačiau turėjau labai gerus lietuvių kalbos dėstytojus”, – paaiškino Hassanas, paklaustas, kaip išmokęs lietuviškai.
Vaistininką klientai dažnai pagiria. „Tu arabas, bet kalbi lietuviškai, o čia gyvenantys rusai per 20-30 metų mūsų kalbos neišmoko”, – dėsto sirui pagyvenę žmonės.
Kai kurie pataiso H.Sodaho tartį ar kirčiavimą. „Tokius aš vadinu tikrais lietuviais”, – šypsojosi farmacininkas, prisipažinęs, kad lietuvių kalba jam buvo nelengvas riešutėlis.
Mat arabų ir lietuvių kalboje skiriasi giminės kategorija. Lietuvių kalboje moteriškos giminės žodžiai arabų kalboje yra vyriškos ir atvirkščiai.
„Tik trijų žodžių giminė sutampa. Tai – moteris, mašina ir tabletė. Tiksliau – tik dviejų žodžių, nes lietuviškai reikia sakyti ne mašina, o automobilis”, – sakė siras.
Beje, vaistininkas turi priekaištų gydytojams, nes šie receptus rašo neįskaitomai. Kartais Hassanui nepavyksta iššifruoti, kas parašyta recepte, net į pagalbą pasitelkus kelis lietuvius kolegas.
Spruko iš svetimo krašto
H.Sodahas jaučiasi pritapęs Lietuvoje. Tiesa, prieš aštuonerius metus, kai tik atskrido iš Sirijos, būtų nė už ką nepatikėjęs, kad čia pasiliks.
„Lietuvoje man viskas buvo svetima: šaltas klimatas, maistas, visai kitos kultūros žmonės. Nepraėjus nė dviem mėnesiams susikroviau daiktus ir grįžau namo”, – pamena jis.
Tėvai sūnaus nevertė tęsti mokslų Lietuvoje. Inžinieriumi dirbantis Hassano tėvas pasakė suprantąs, kad tėvynė yra tėvynė. Vis dėlto studentas siras apsisprendė grįžti į Lietuvą. „Pagalvojau, kad vyrui nedera ištižti”, – paaiškino Hassanas.
Jis neslepia nenorėjęs nuvilti ir savo tėvo, kurį apibūdino kaip labai išprususį žmogų. Sodahų šeima nusprendė, kad jų vyriausias sūnus Lietuvoje gaus gerą išsilavinimą už priimtiną kainą.
Prieš tai vaikino tėvai svarstė galimybę išsiųsti jį studijuoti į Indiją, į vieną Didžiosios Britanijos kuruojamą universitetą.
Siras vengia trijų temų
Hassanas dabar džiaugiasi, kad tuomet nepalūžo. Jaunas vyras Lietuvoje ne tik įsigijo specialybę, bet ir sutiko didžiąją meilę. Santuoka su kauniete arabą paskatino pasilikti Lietuvoje. Diplomus gavę jo bendramoksliai iškart išvyko į gimtinę.
„Nemanykit, kad žmoną laikau uždarytą tarp keturių sienų. Ji baigė vadybą Kauno technologijų universitete, paauginusi dukrą dirbs”, – iškart už akių klausimui apie kultūrų skirtumus šeimoje užbėgo musulmonų tikėjimo H.Sodahas.
Per 4 milijonus gyventojų turinčioje Sirijos sostinėje Damaske užaugęs vyras sakė išmokęs būti tolerantiškas kitų tikėjimų ir pažiūrų žmonėms.
Tačiau kartais jis pasigendąs tolerancijos iš lietuvių, ypač vyresnio amžiaus žmonių, kurie, kaip siras pastebėjo, ypač mėgsta politikuoti ir kalbėti apie religiją. Būtent šių temų Hassanas vengia.
Kalbėdamasis su nepažįstamais, vyras stengiasi neliesti ir dar vienos temos – sporto, nors su draugais mielai apie tai diskutuoja.
„Kartą sirgdamas nuėjau pas gydytoją, išsišnekėjom apie krepšinį. Prasitariau, kad esu „Žalgirio” fanas. Nors gydytojas buvo kaunietis, paaiškėjo, jog „serga” už „Lietuvos rytą”. Viskas baigėsi tuo, kad jis man neišrašė vaistų”, – pasakodamas apie gautą pamoką juokėsi Hassanas.
Darbe labiau trukdo jaunystė
H.Sodahas pasakojo, kad kai kurios moterys labai sutrinka vaistinėje už prekystalio pamačiusios vyrą ir susidrovėjusios sprunka lauk.
Farmacininkas sakė su kiekvienu klientu bendraująs nuoširdžiai. Jeigu mato, kad žmogus prastai nusiteikęs, stengiasi būti tiesiog mandagus.
„Atsiprašau, ponia, tuomet jums teks eiti į kitą vaistinę”, – pasakė Hassanas vienai moteriai, kuri pareiškė nekalbėsianti su arabu ir nepirksianti iš jo vaistų.
Nors siras kartais susiduria su rasistinių pažiūrų žmonėmis, jis mano, kad darbe labiau trukdo jaunas amžius nei tautybė. Vaistininkas pastebėjo, jog yra klientų, kurie, nužvelgę jį nuo galvos iki kojų, kreipiasi į vyresnę jo kolegę.
Greitai į gimtinę nesiruošia
H.Sodahas neslepia, kad visiškai neįveikė tėvynės ir artimųjų ilgesio. Tiesa, jo jaunesnysis brolis studijuoja Kaune, tačiau Sirijoje liko sesuo, tėvai, giminės, draugai.
Vyras beveik kasmet skrenda gimtinėn atostogų. Sirijoje ne kartą lankėsi jo žmona, o Hassano dukrelė į tėvo šalį pirmą kartą skrido sulaukusi vos mėnesio.
Su Sirijoje gyvenančiais artimaisiais H.Sodahas beveik kasdien bendrauja elektroniniais laiškais, dažnai prie kompiuterio prijungia specialią įrangą, leidžiančią perduoti ne tik garsą, bet ir vaizdą.
„Mama manęs tarsi mažo berniuko tebeklausinėja, ką šiandien valgiau, kaip išsimiegojau”, – juokėsi labai šiltus santykius su toli gyvenančiais tėvais palaikantis vyras.
Hassanas greitai grįžti gimtinėn nesiruošia. Grįžus Sirijon jam tektų 2,5 metų atitarnauti armijoje. Šioje šalyje į armiją šaukiami vyrai iki 55 metų.
H.Sodahas juokauja nesąs tikras, kad iki tokio amžiaus gyvens Lietuvoje. Jis savo gyvenimo toli į priekį neplanuoja.
O ar ilgai dirbs Panevėžyje? „Šiuo metu keisti darbo vietos nenorėčiau”, – šypsosi siras.
Inga Smalskienė
„Panevėžio rytas”