Tikra tiesa apie tautos genocidą ir krematoriumą

Teisybę žmonės sako: kiekvienas girdi tai, ką nori girdėti. Taip pastaruoju metu atsitiko ir man: aš kalbu viena, o tie, kas klauso, girdi visai ką kita. Todėl jaučiuosi privaląs paaiškinti, ką iš tiesų kalbėjau apie tautos genocidą ir krematoriumo statybą. Šios sąvokos tapo neatsiejamos nuo mano pavardės. Tačiau dažniausiai jos buvo minimos tik kaip aštrūs perliukai, greičiausiai specialiai pamiršus visą kontekstą, kuriame aš jas minėjau.
Neneigiu, kad kalbėdamas apie Pramonės rajone įkurdintą Medicininės reabilitacijos ir sporto centrą sakiau, jog jo parinkimo vieta prilygsta tautos genocidui.
Buvau ir esu įsitikinęs, kad Alytuje, buvusiame kurorte, buvo galima rasti nepalyginamai geresnę vietą tokiam centrui. Mūsų miesto seni ir neįgalūs žmonės tikrai nusipelnė švaresnės ir gražesnės aplinkos nei garažų, dirbtuvių ir betono maišyklių kaimynystė.
Ir būtinai noriu paaiškinti, kas viešai cituojant Jurgį Krasnicką pasakius „tautos genocidas” būdavo nutylima. Kodėl minėtas centras įrengtas būtent buvusiame šilumos tinklų profilaktoriume, net nesivarginant jam ieškoti tinkamesnės vietos?
Ne iš meilės Alytui tai padaryta, kaip bandoma pateikti, o iš lojalumo miesto šilumos ūkį išsinuomojusiai prancūzų bendrovei „Litesko” – kas buvo nutylėta. Nuomininkai sugebėjo išsiderėti tik patiems palankias sąlygas. Jie sutiko perimti tik naudingas, gamybai reikalingas patalpas.
Profilaktoriumas jiems buvo nereikalingas. Štai tuomet kažkieno galvoje ir kilo „geniali” idėja prancūzų atmestose patalpose apgyvendinti senelius ir neįgaliuosius, kuriems reikalinga globa.
Ir prancūzai liko patenkinti, ir miestiečiams dumiant miglą į akis galima girtis „puikiu” sumanymu bei jo įgyvendinimu. Iš reklaminių rašinių visa Lietuva sužino apie drąsų alytiškių eksperimentą: Pramonės rajone įsteigtą Reabilitacijos centrą. Tik ar tikrai yra kuo girtis?
Mano galva – ne. Todėl ir pareiškiau, kad ta vieta, į kurią miesto mero valia vežami slaugyti seneliai, labiau tiktų krematoriumui.
Ir pasakiau šią mintį ne Saulės užtemimo paveiktas. Tik gal tiems, kurie tą poveikį jautė, tai buvo nelengva suprasti…
Prabilęs apie krematoriumą, tikėjausi sulaukti visuomenės reakcijos ir neklydau. To ir siekiau. Manau, kad miesto valdžia priimdama svarbius sprendimus juos pirmiausiai turėtų aptarti su visuomene, o tik paskui priimti.
Tai – diplomatijos pradžiamokslis. O gal Alytuje demokratijos niekas net nebežaidžia? Čia svarbiausias tampa vieno žmogaus noras, kitiems belieka vykdyti, negalvojant nei apie visuomenės nuomonę, nei apie įstatymus, nei kokį miesto metraštį jame gyvendami mes rašome.
Alytus išgyvens, nesvarbu, ar jame bus krematoriumas, ar ne. Idėja jį statyti mūsų mieste nenauja. Tik ją įgyvendinti nebūtų lengva, nors investicijų pritraukimu besipuikuojantis miesto meras galėtų apie tai pagalvoti.
Bandantiesiems sudaryti nuomonę, esą krematoriumo statyba Alytuje – nesąmonė ar kliedesiai, norėčiau pasakyti, kad pas mus jau pridaryta daug didesnių nesąmonių. Ir daromos jos vadovaujantis kumščio principu bei politika, negirdint niekieno nuomonių ir argumentų, reikalaujant tik aklo vykdytojų paklusnumo.
Tad ar tokiame kontekste tinka piktintis dėl šiurkščiai nuskambėjusio termino „tautos genocidas”? Aš švelnesnio nerandu. Galbūt miesto meras, nepaliaujamai įtikinėjantis, kad Alytuje viskas eina tik geryn, nepaisydamas miestui nenaudingų sprendimų (vėlgi turiu omeny ir tą pačią nuomos sutartį su „Litesko” bei neaiškų jos pratęsimą), gali tai vadinti ir švelniau, bet ne visiems taip išeina.
Kaip miesto politikas, nepaliauju tikėti ir reikalauti, kad darbas savivaldybėje būtų organizuojamas kitaip, kad viskas būtų vadinama tikraisiais vardais, pompastiškomis kalbomis ir užsakomaisiais straipsniais neklaidinant visuomenės.
Tuomet nekiltų minčių apie tautos genocidą ir nebūtų būtinybės merui bei tarybos nariui santykių aiškintis Etikos komisijoje.
Jurgis Krasnickas Alytaus miesto savivaldybės tarybos narys