Kaip Lietuva išlaikė Rusijos naikintuvo avarijos egzaminą?

Pasirodėme labai neblogai

Audronius Ažubalis, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas:

– Bendras įspūdis susidarė toks, kad Lietuva garbingai išlaikė šį egzaminą, nepaisant tos ganėtinai nemenkos rusiškos spaudimo bangos ir Rusijos gynybos ministro Sergejaus Ivanovo bei atskirų politikierių pareiškimų. Tad, manau, kad mes vis dėlto pasirodėme labai neblogai. Tos institucijos, kurioms reikėjo, atliko savo darbą. Buvo sukurtos dvi komisijos. Kol vyko tyrimas, prokuratūra buvo sulaikiusi pilotą, įtariamą sąmoningu neteisėtu sienos pažeidimu. Manau, kad viskas vyko labai normaliai, civilizuotai. Žinoma, aš čia nekalbu apie gėlių puokštes, kurios buvo įteiktos pilotui per apsilankymą Krašto apsaugos ministerijoje, kas man yra nesuprantamas dalykas. Man sunku įsivaizduoti, kad Rusijos gynybos ministras, jeigu neduok Dieve atsitiktų panašus incidentas su mūsų lėktuvu ar sraigtasparniu Karaliaučiaus srityje arba, įsivaizduokime, kur nors Rusijos teritorijoje už Baltarusijos, priimtų tą mūsų lakūną su žmona. Ir dar savo darbo kabinete. Jeigu buvo siekiama parodyti tam tikrą žmogišką dėmesį šiam Rusijos lakūnui, tai galėjo padaryti žymiai žemesnio rango kariuomenės ar Krašto apsaugos ministerijos atstovas. Aš net nežinau, kaip tai pavadinti, tai yra apgailėtina.

Tačiau tos gėlės nėra esminis dalykas. Tikriausiai nieko naujo nepasakysiu, kad šis įvykis parodė mums, kad mes patys kartu su mūsų kaimynais latviais ir estais turime atlikti nemažai namų darbų. Turiu galvoje mūsų oro kontrolės sistemų tobulinimą. Šioje istorijoje matau tokį pozityvą, jog ji mums padėjo aptikti savo spragas ir trūkumus. Be to, kai išaiškėjo tokie dalykai kaip dabar jau buvusio mūsų karinių oro pajėgų vado elgesys, tai parodė, kad mūsų specialiosios tarnybos vis dėlto dirba. Aš dabar išskaičiavau daugiau naudos Lietuvai šitame incidente negu žalos, nors tai gali skambėti paradoksaliai. Kitą kartą geriau toks lengvas bakstelėjimas, po kurio vėliau galima padaryti išvadas, padėsiančias išvengti dūrio.

Be to, manau, kad nuo šiol mūsų diplomatams ir kariškiams, kalbėsiantiems su mūsų partneriais NATO, bus gerokai lengviau pristatyti savo poziciją dėl vienokių ar kitokių grėsmių, kurias kelia Lietuvai ir visam regionui militarizuotas Karaliaučiaus rajonas.

Priekaištai atskiriems politikams ir pareigūnams

Algis KAŠĖTA, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas:

– Jei kalbėsime apie bendrą valstybės laikyseną, manau, kad šį egzaminą išlaikėme. Mūsų pozicija buvo pakankamai solidi, ne isteriška, tačiau tuo pačiu metu pakankamai reikli. Tyrimas buvo atliekamas operatyviai. Rezultatai, komisijų išvados (su jomis susipažino mūsų komitetas) atrodo pakankamai įtikinančios. Tačiau būtų galima pateikti priekaištų atskiriems pareigūnams ir politikams. Man liūdną įspūdį paliko tai, kaip nenuosekliai įvykius vertino krašto apsaugos ministras. Puikiai atsimename, kaip pačioje pradžioje buvo teigiama, kad lėktuvas į Lietuvos erdvę įskrido neginkluotas ir atsitiktinai. Po to jau pareikšta, kad neatmetama ir provokacijos versija, vėliau, dar nepasibaigus tyrimui, lakūnui teikiamos gėlės. Trumpiau tariant, daugėjant informacijos, kartais išryškėdavo faktai, kurie prieštaraudavo ką tik ministro išsakytai nuomonei. Ministro veiksmuose ir besikeičiančioje pozicijoje buvo sutrikimo ženklų.

Neužmirštamas ir tas liūdnas atvejis su oro pajėgų vadu, kai paaiškėjo, kad tokio rango vadai turi įsisenėjusių problemų su alkoholiu. To kažkodėl iki šiol niekas nepastebėjo: nei krašto apsaugos ministras, nei kariuomenės vadas. Be to, tas karinių oro pajėgų vadas savo elgesiu sukėlė tokią reakciją, kad jam buvo atimta teisė dirbti su slapta informacija. Tai yra jis per daug kalbėjo arba paviešino tokią informaciją, kurios neturėtų viešinti.

Pati naikintuvo avarijos istorija tiek išryškino mūsų oro erdvės kontrolės silpnas vietas, tiek ir iškėlė naujus uždavinius, kuriuos mums reikia išspręsti, tas spragas užlopant. Pati Rusija iš karto po įvykio pabandė akcentuoti mūsų oro erdvės kontrolės problemas ir ypač NATO pajėgų laikyseną ir veiklą, duodama suprasti, kad mūsų oro erdvė visiškai nesaugoma. Ji saugoma, bet, kaip sakiau, yra taisytinų dalykų. Ne paslaptis, kad neturime šimtaprocentinės oro erdvės apsaugos. Nuo tokių atvejų šimtu procentų negali apsisaugoti ir kitos valstybės.

Manau, kad šis incidentas ir kitas NATO šalis, mūsų partneres Europoje, paskatins šiek tiek pakeisti požiūrį į Rusijos karinių pajėgų būklę bei Kaliningrado krašto militarizavimą. Kuo daugiau mūsų partneriai supras, kad šis kraštas kelia grėsmę ne vien Baltijos valstybėms, bet ir visam regionui, tuo bus geriau.

Nustebino NATO ir Prezidento tyla

Darius VARANAVIČIUS, politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas:

– Aš pradėčiau kalbėti ne nuo Lietuvos. Performuluočiau klausimą taip: kaip NATO išlaikė šį egzaminą. Nes, mano galva, Lietuvos institucijos ir atskiri pareigūnai formaliai viską darė teisingai. Mes matome, kad tyrimas buvo atliktas, jų išvadų ginčyti negalime, nes jos susijusios su, ko gero, specifiniais kariniais ir slaptais dalykais. Bet vienintelis dalykas, kuris mane nustebino visoje šioje istorijoje, tai NATO aukščiausios vadovybės tyla arba labai vangi reakcija į tai, kas įvyko. Tai parodo, kad NATO organizacijoje, kaip ir Europos Sąjungoje, egzistuoja dviejų greičių principas, tai yra senosios narės ir naujosios narės, kurios formaliai yra lyg ir vienodos, bet realiai – ne. Man sunku įsivaizduoti, kad jeigu panašus incidentas būtų įvykęs Švedijoje arba Danijoje, reakcija būtų buvusi tokia pati kaip Lietuvoje. O jeigu grįžtume į Lietuvą, tai čia labiausiai nustebino visiškas vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, tai yra Prezidento, neveiksnumas arba netgi apatija tokiu svarbiu klausimu. Žinoma, turime nepamiršti, kad įvykio metu jis buvo ne Lietuvoje, bet, jam sugrįžus į šalį, tikrai buvo galima tikėtis jo aktyvesnio domėjimosi ir viešo savo pozicijos bei nuomonės išsakymo. Šito mes nesulaukėme ir tai dar kartą parodė, kad Prezidentūra susiduria su labai rimtomis problemomis. Visų pirma tai yra Prezidento komandos kaltė. Tai, kad dalis Prezidento komandos, kuri užsiima vidaus politika, buvo labai silpna, buvo matyti nuo pat antrosios kadencijos pradžios. Dabar silpnumo požymius pademonstravo ir užsienio politikos patarėjai. Prezidentas turėjo pareikšti savo politinę poziciją arba bent jau parodyti, kad jis aktyviai domisi tuo, kas atsitiko ir kaip vyksta tyrimas. Nei viena, nei kita nebuvo padaryta. Tai, kaip su Lietuva šio incidento metu elgėsi Rusija, nėra kažkas neįprasta. Akivaizdu, kad ir su duomenų pateikimu Lietuvos tyrėjams buvo spekuliuojama, ir daugelis Rusijos žiniasklaidos pranešimų buvo akivaizdžiai vienašališki, netgi šovinistiniai Lietuvos atžvilgiu. Bet visa tai paaiškinama vienu paprastu dalyku – Rusija yra žengusi labai didelį žingsnį, o gal jau ir įžengė į totalitarinio valdymo erą.

Kalbėjosi Arūnas Ivaškevičius

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Politika su žyma , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.