Specialistai įspėja, kad kai kurie bandymai suteikti automobiliui išskirtinumo gali išprovokuoti rimtų problemų
Viskas būtų paprasta, jei automobilio „tobulinimas” būtų susijęs tik su išvaizda. Ji – skonio reikalas, todėl vieniems gali patikti, o kitiems – priešingai. Vieni mina kvalifikuotų dirbtuvių slenksčius, kiti eksperimentuoja patys mašiną apkarstydami plastikiniais niekučiais, iliustruojančiais vairuotojo išprusimą ir fantaziją, tačiau nekeliančiais didesnio pavojaus. Kur kas griežčiau reikėtų vertinti vadinamąjį „liftingą” (angliškai – „pakėlimą”), kurio pavyzdžių – automobilių su iki beprotybės iškeltomis galinėmis dalimis gatvėse apstu.
Kaprizo kaina
„Liftingą” suprantame kaip prošvaisos, t. y. atstumo nuo kelio paviršiaus iki žemiausio automobilio taško padidinimą. Prošvaisa gali būti padidinta ne tik gale ar priekyje – automobilio kėbulas gali būti iškeltas tarsi visureigio. Kartais pastaroji būtinybė iškyla sumontavus platesnius, nei rekomenduoja gamintojas, ratus. Net ir standartiniai automobiliai, turintys platesnes padangas, turi ir praplatintus sparnus arba bent jau ratų arkas. O jei netveriate savame kailyje, kai norite uždėti plačias, turguje nužiūrėtas padangas su neįtikimai gražiais ratlankiais iš lengvo lydinio? Sparnų juk nekeisi, o rezultato norisi staigiai. Belieka padidinti prošvaisą.
Dabar pasverkime perdarymo naudą. Gražu? Skonio reikalas. Saugu? Kaip tik priešingai. Uždėjus platesnius ratus pažeidžiama pakabos geometrija ir jos charakteristikos. Padidėja riedėjimo pasipriešinimas (praktinėje išraiškoje – degalų sąnaudos), pailgėja įsibėgėjimo laikas ir sutrumpėja kelias riedant iš inercijos. Perkraunami, todėl viso resurso neišdirba stebulių guoliai. Visa tai kainuoja pakankamai daug.
Šalutinis poveikis
Dėl pakitusios pakabos geometrijos pablogėja valdymas, ypač kritinėmis situacijomis. Iš kur gamintojas galėjo numatyti, kad kokiam nedidelio darbo tūrio „Ford Escort” ar „Volkswagen Golf” varikliui teks sukti tokius plačius ratus?
Prisiminkite „Monroe” reklamą – pakitusi pakabos geometrija turi įtakos stabdymo keliui. Savaime suprantama, ne į gerąją pusę. Iškėlus galinę dalį labai pavojinga netekti ir stabdžių – stabdymo jėgų reguliatorius ar proporcinis stabdžių vožtuvas tokio perdarymo gali nesuprasti… Didėjant greičiui perdaryto automobilio valdomumas blogėja neproporcingai. Priešpriešinis oro srautas apteka keturratį ne tik iš viršaus, kėbulo paviršiumi, bet ir, jei yra galimybė, iš apačios. Būtent su šia galimybe gamintojai kovoja išsijuosę. Automobilio dugnas aerodinamikos požiūriu nėra patrauklus paviršius – oro srautas neapteka jo taip lengvai kaip kėbulo paviršiumi. Taigi didėjant greičiui, papildomai didėja degalų sąnaudos ir triukšmingumas, sumažėja išilginis ir skersinis automobilio stabilumas. Greitaeigių automobilių gamintojai, kaip tik priešingai, didėjant greičiui stengiasi mažinti prošvaisą ir žemyn paslinkti masės centrą! Istorija žino konstrukcijų su dugne įmontuotais ventiliatoriais, kurie padėdavo pasiekti papildomą prispaudimo jėgą. Greitai važiuojantis automobilis turi tarsi susilieti su keliu, o ne atvirkščiai. Vienas Dievas težino, kokią riedėjimo trajektoriją posūkyje pasirinks keturratis su iškelta galine dalimi, todėl tikimybė, kad kelyje prireikus atlikti vadinamąjį „briedžio testą” automobilis apsivers, yra milžiniška.
Retai, tačiau pasitaiko, kad, iškėlus priekinę automobilio dalį, posūkyje priekinio varančiojo rato (to, kuris mažiausiai apkrautas) lygių kampinių greičių šarnyras pasisuka didesniu, jam neleistinu kampu. Pasekmes užstrigus šarnyrui nesunku įsivaizduoti”.
Tolerancijos ribos
Iškelti automobilį populiariausia po pakabos spyruoklėmis įstačius reikiamo aukščio tarpinius žiedus. Juos naudoja tiek norintys išsiskirti, tiek mėgėjai pervežti didelius krovinius. Proto ribose tokią operaciją galima atlikti kompensuojant senų spyruoklių nusėdimą. Tačiau tarpinio žiedo aukštis gali būti labai nedidelis – tokiu aplinkiniams įspūdžio nepadarysi.
Antras būdas – standumą didinančių elementų tarp spyruoklės vijų įdėjimas. Yra gudruolių, į spyruoklių vidų įmetančių po teniso kamuoliuką. Šios racionalizacijos papildomai sumažina amortizatorių eigą suspaudimo metu, todėl važiavimo komfortas pasikeičia neatpažįstamai. Be to, garantuotos didesnės smūginės apkrovos kėbulo nepasigaili – jis netenka pirminio standumo ir pradeda „kvėpuoti”. Toks pavojus išlieka net įstačius didesnio standumo spyruokles.
Pabaigai reikėtų priminti, kad automobilis yra kur kas labiau pažeidžiamas, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Net menkas, nesankcionuotas įsikišimas, sutrikdo daugelio sistemų darbą. Jos, kaip ir žmogaus organizmas, veikia ne autonomiškai, o betarpiškai sąveikaudamos. Lengviausia ir pavojingiausia įsikišti į pakabos darbą. Keičiant amortizatorių eigas, spyruoklių standumą konstruktoriai ir technologai ieško kompromiso tarp komforto, stabilumo ir valdymo savybių. Sportiškesnių modifikacijų pakaba tik išoriškai panaši, tačiau jos charakteristikos jau pakeistos. Dažnai joje įvesta papildomų konstrukcinių elementų, o kartais ji visiškai kitokia nei baziniuose modeliuose. Todėl ignoruoti šį darbą ir kelti pavojų kitiems eismo dalyviams nėra prasmės.
Dainius Šišlavas