Praėjusią savaitę Europos Sąjungos šalys tarsi carui lenkėsi Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. ES ir Rusijos susitikime nesigirdėjo kritikos dėl žmogaus teisių pažeidimų Čečėnijoje, parodomosios demokratijos Rusijoje ar nepatogių klausimų dėl pasenusių Rusijos lėktuvų bei diletantiškų lakūnų. Priešingai – ypač daug Vakarų Europos aukšto rango pareigūnų varžėsi, kuriam pavyks maloniau nusišypsoti Rusijos prezidentui. Visas šis spektaklis turėjo vieną paprastą priežastį – rusiškų dujų kvapą.
Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Tonis Blairas vylėsi Rusijos dujų ir naftos eksporto į Europą ir, žinoma, į Jungtinę Karalystę. Blairas domėjosi galimybe pratęsti planuojamą dujotiekį tarp Rusijos ir Vokietijos iki Britanijos salų. Tą patį dujotiekį, kuris tiesiamas Baltijos jūros dugnu, aplenkiant Lietuvą ir Lenkiją ir už tokį sprendimą mokant kelis kartus brangiau.
Nuo Jungtinės Karalystės stengėsi neatsilikti ir kitų valstybių atstovai – Nyderlandai, Švedija, Suomija aiškinosi galimybes, kaip būtų galima padidinti Rusiškų dujų importą. Dar toliau pažengė Belgija, sugalvojusi statyti gigantiškas saugyklas, kuriose būtų laikomos rusiškos dujos.
Tai reiškia, kad Rusija sėkmingai sugebėjo suskaldyti Europą. Tuo metu, kai Vakarų Europos šalių vadovai bičiuliaujasi su Putinu, Rytų ir Vidurio Europos valstybių vadovai vis bando į Rusiją žvelgti ne kaip į ekonominį projektą, bet kaip į savo interesus įgyvendinančią valstybę. Kuo toliau, tuo sunkiau atsakyti į klausimą, kas turi nutikti, kad visa ES Rusiją pradėtų vertinti objektyviai ir adekvačiai rinktis bendradarbiavimo priemones. Kol kas ES šalių elgesys leidžia teigti, kad po nesėkmingų referendumų dėl Europos Konstitucijos ir patirtų sunkumų dėl derybų su Turkija pradžios, Europos šalys nusprendė sunaikinti net minimaliausias bendros užsienio politikos užuomazgas.
Esant tokioms tendencijoms Lietuva turi iš esmės permąstyti savo užsienio politikos gaires. ES ir Rusijos susitikimas pademonstravo, kad Europos šalys kuo toliau tuo mažiau priekaištaus Rusijai dėl autoritarinio valdymo įsigalėjimo. Tai skaudus smūgis Ukrainai, Gruzijai, Moldovai – šalims, kurios tikėjosi su Europos valstybių pagalba sumažinti Rusijos spaudimą. Akivaizdu, kad Baltijos šalys ir Lenkija lieka faktiškai vienintelėmis ES šalimis, kurios ne deklaracijomis, o veiksmais pasiryžusios siekti saugumo ir stabilumo Europoje plėtros.
Toks situacijos suvokimas reikalauja imtis aktyvesnės pozicijos ir glaudesnio bendrų veiksmų koordinavimo. Pirmiausia naujai reikia įvertinti Baltarusijos klausimą. Akivaizdu, kad Baltarusijos ignoravimas nesukuria teigiamo efekto. Netgi priešingai – padeda Aleksandrui Lukašenkai stiprinti savo įtaką šalyje.
Todėl nauja kryptis Lietuvos politikoje – stiprinti kontaktus su Baltarusijos atstovais yra itin savalaikė. Tai ne tik įgalina geriau susipažinti su nuotaikomis diktatūros viduje, bet ir sukuria galimybes plėtoti naujas iniciatyvas, įtraukiant platesnius Baltarusijos sluoksnius. Be abejonės, greitų rezultatų tikėtis tikrai neverta, tačiau matyt aktyvesniems veiksmams pribrendo ir Baltarusijos opozicija, sugebėjusi iškelti vieną kandidatą būsimiems prezidento rinkimams. Tai reiškia, kad bus galima vykdyti labiau koncentruotas iniciatyvas su opozicijos atstovais, neignoruojant galimų potencialių partnerių ir dabartiniuose Minsko valdančiuose sluoksniuose.
Kol kas anksti spręsti, kada gali būti pastebimi pasikeitusios Lietuvos politikos rezultatai, tačiau tikėtina, kad pasirodžius galimos sėkmės prielaidoms, Rusija prabils apie „kranelių užsukimą”. Tik šįkart bus gąsdinamos ne Baltijos šalys ar Lenkija, o Britanija ar Vokietija.
Renata Libikaitė