Vyrus, nuolatos rėžiančius sparną apie moteris, nesunku suskirstyti į dvi kategorijas. Vieni moteryse ieško subjektyvios ir nekintančios svajonės įsikūnijimo. Kitus veja didžiulis noras ištirti ir užvaldyti begalinę moterų įvairovę.
Pirmieji mergišiai l y r i š k i: jie ieško moteryse patys savęs, savojo idealo, jie nuolat nusivilia, nes, žinia, idealo neįmanoma rasti. Nuo vienos moters prie kitos genantis nusivylimas apgaubia juos tokia romantiškumo skraiste, kad daugelį sentimentalių damų šioji daugpatystė pradeda net graudinti.
Antrieji mergišiai – e p i š k i, ir moterų tai visai nejaudina. Tokie vyrai moteryse neieško jokio subjektyvaus idealo, todėl juos domina viskas, ir niekas negali apvilti. Būtent šis atsparumas nusivylimams ir atrodo esąs nepadorus. Žmonėms kyla įtarimas, kad epiškojo mergišiaus aistros lieka neišpirktos (neišpirktos nusivylimu).
Kadangi lyriškasis mergišius vejasi vis tą patį moters tipą, niekas net ir nepastebi, kad jis keičia meilužes. Tiesa, kyla daug nesusipratimų su bičiuliais, kurie nebeskiria jo draugių ir visas vadina tuo pačiu vardu.
Epiškieji mergišiai (…), apimti nepasotinamo pažinimo troškulio, vis labiau tolsta nuo įprastinio moters grožio, kuriuo jau seniai spėjo pasisotinti, ir neišvengiamai tampa retenybių rinkėjais. Jie patys tai suvokia ir truputėlį varžosi, tad, nenorėdami gluminti bičiulių, nė nesirodo su savo meilužėmis viešumoj.