Tarptautinio meno kaimo projekte Japonijoje dalyvavęs kaunietis skulptorius kolegoms siūlo kruopščiai skaityti pasirašomas bendradarbiavimo sutartis
Užburiantis svetimos šalies grožis ir Tekančios saulės šalies mitą nuvainikuojantys kasdieniai įspūdžiai – taip galima reziumuoti kauniečio skulptoriaus Kęstučio Lanausko pasakojimą apie Japoniją. Jis ir vilnietė menininkė Eglė Micikevičiūtė ką tik grįžo iš Tarptautinio meno kaimo projekto, metus praleidę Japonijos kaime.
Įrankių teko laukti pusmetį
Dvimiesčiui atstovaujantys lietuviai menininkai buvo vieninteliai pirmus metus surengto Tarptautinio meno kaimo projekto dalyviai. Metams vykdami į Šingo kaimą jie žinojo, kad pagrindinis jų užsiėmimas bus kurti ir šį procesą demonstruoti vietos gyventojams. Buitines menininkų problemas pažadėjo išspręsti japonai.
Japonijos šiaurės vakaruose esančio Šingo kaimelio gyventojų susidomėjimas lietuviais buvo užprogramuotas. Tačiau ne dėl jų profesijos. „Japonai pamišę dėl europiečių. Pagarba jiems tapusi kultu”, – pasakojo K.Lanauskas. Jau vėliau kaunietis pastebėjo, kad jam pranešamos vien geros naujienos, o blogosios tenka kolegei Eglei. Priežastis – banali ir netikėta: vyrai Japonijoje nuo seno labiau gerbiami. O požiūris į moteris, sako, ir dabar nedaug pasikeitęs nuo to laiko, kai jos negalėdavo užminti ant vyro šešėlio. „Žmona į savo vyrą kreipiasi pavarde ar net pareigomis”, – stulbinančią išvadą padarė K.Lanauskas, per metus pramokęs japoniškai.
Senosios japonų tradicijos, persipynusios su naujosiomis, stebino lietuvius kiekviename žingsnyje. Tik atvykusiems menininkams juos globojusi Šingo gyventojų grupelė nupirko specialų elektroninį puodą ryžiams virti. Tuo tarpu skulptoriui reikalingų įrankių teko laukti pusę metų. Juos japonai nupirko po daugybės susirinkimų, sušauktų šiai problemai spręsti. „Kiekvienas susirinkimas prasidėdavo nuo Adomo ir Ievos: n-tąjį kartą būdavo pristatomas Tarptautinio meno kaimo projektas ir mes, jo dalyviai.
Iki tikrosios susirinkimo sušaukimo priežasties kartais net nebūdavo prisikasama”, – K.Lanauskas ir stebėjosi, ir piktinosi lėtu problemų sprendimo būdu.
Fotografavo, kad nusikopijuotų
Kūrybine prasme viešnagę Japonijoje K.Lanauskas pavadino atostogomis. Kaune per tokį laiką jis sukuriąs daugiau, o Tekančios saulės šalyje kūrybinį procesą trikdė medžiagų ar įrankių trūkumas. Japonijoje kauniečiui teko išklausyti pastabų, kad kuriąs iš brangių medžiagų – medžio, akmens, metalo, kad lapai galėtų būti puiki kūrybinė medžiaga. „Medžiagos ten iš tikrųjų beprotiškai brangios, betgi žinojo, ką kviečia”, – stebėjosi menininkas, skulptūras Japonijoje kūręs ir iš kaimelio apylinkėse surastų riedulių, ir iš bambuko kamieno, ir net iš aliumininio lango profilio.
Japonų požiūris į meną – praktiškas. Anot K.Lanausko, gražu tai, kas funkcionalu. Kauniečio skulptūras apžiūrėję Šingo gyventojai iš pradžių paaikčiodavo „subaraši” (nuostabu), o po akimirkos išsitraukdavo fotoaparatus ir imdavo jais blyksėti: „Ir aš galėsiu pasidaryti”. Menininkui įsiminė vieno ilgai Japonijoje gyvenančio prancūzo pastaba: „Japonai yra sukurti kopijuoti, o ne kurti”.
„Negalima sakyti, kad Japonijoje nėra gero meno, o galerijose kabo tik Fudži kalno atvaizdai ir natiurmortai su gėlėmis. Tačiau elitinio meno, kaip ir geros architektūros tenka paieškoti”, – pasakojo per metus nemažai Japonijos išmaišęs K.Lanauskas.
Apčiuopiama patriotizmo nauda
Lietuviai iš pradžių nesuprato, kodėl juos globoję japonai trūkstamų buičiai ar kūrybai daiktų įsigyti veža į brangiausias netoliese esančio miestelio parduotuves. Suprato tik tada, kai sulaukė pirmųjų svečių iš Lietuvos. Buvusioje mokykloje lietuviai buvo apgyvendinti gana erdviai, čia būtų užtekę vietos ir jų svečiams. Tačiau buvo paprašyta, kad svečiai apsistotų miestelio viešbutyje, mat „reikia kelti vietovės ekonominį lygį”.
Dvi K.Lanausko skulptūros, sukurtos Japonijoje, buvo eksponuojamos prie Lietuvos paviljono parodoje „EXPO 2005 Aichi”. Jų pastatymu rūpinęsis kaunietis skulptorius pasakojo, kad Vokietijos paviljoną įrenginėjusiems darbininkams vokiečiams buvo uždrausta dirbti savo pačių atsivežtais įrankiais. Mat jie Japonijoje nesertifikuoti. Anot K.Lanausko, problemų turėjo ir lietuviai, atsivežę paviljono statybai reikalingų medžiagų – viską pageidauta pirkti Japonijoje. „O Lietuvoje trūksta savojo produkto vertinimo”, – skulptorius pastebėjo, kad lietuviai irgi galėtų iš patriotizmo turėti ekonominės naudos.
Įsiminė gamta ir kitoks mąstymas
K.Lanauskas nemano, kad Japonijoje praleisti metai jam atnešė vien nusivylimus. Egzotiška gamta, kurios vaizdai užpildė elektroninius menininko nuotraukų albumus, bendravimas su kitokio mentaliteto žmonėmis įsimins visam laikui, išsilies jau namie sukurtomis skulptūromis. „Aš jau ne piemuo, kelionė į Japoniją manęs negalėjo kardinaliai pakeisti. Tačiau nauja šalis, nauji įspūdžiai visada veikia”, – svarstė skulptorius, Japonijoje atšventęs 33-iąjį savo gimtadienį.
Atrodo, kauniečiui menininkui didžiausią įspūdį paliko Tekančios saulės šalies mito „pačiupinėjimas”. „Senoji japonų kultūra iš toli atrodo kaip pasakų šalis, o būdamas ten patiri, kad yra ne visiškai taip”, – sakė savo svajonių šalyje metus pragyvenęs K.Lanauskas.
Tarptautinio meno kaimo projekto rengėjai šiemet į Šingo kaimą siūlo vykti Klaipėdos ir Alytaus menininkams. Kolegoms kaunietis skulptorius siūlo įdėmiai skaityti sutarties sąlygas.
Žilvinė Petrauskaitė