Kai draugė pasiūlė savaitėlę pailsėti savo kaimo sodyboje Toskanoje, maniau, kad tai bus ramios atostogos, besišildant itališkos saulės atokaitoje, gurkšnojant Kjanti vyną ir besigrožint nuostabiu šio Italijos regiono kalvotu peizažu. Martos gyvenimo draugas buvo išvykęs į poros savaičių komandiruotę Pietų Afrikoje, tad mūsų laukė ramus buvimas dviese, besišnekučiuojant apie gyvenimą ir dalinantis jaunystės prisiminimais. Tačiau ramybė Italijoje, pasirodo, gali būti labai apgaulinga…
Įžanga Toskanos kaime
Kai prieš mano akis atsivėrė automatiniai metaliniai vartai, pamačiau idilišką itališką sodelį su dideliais moliniuose puoduose pasodintais augalais ir geltonai nudažytą namelį su nedidukais langeliais. Šis tipiškas dar keturioliktame amžiuje statytas toskanietiškas namas iš išorės didelio įspūdžio nepaliko, tačiau, tik įžengusi į vidų, įvertinau visus jo privalumus. Akmeninės grindys ir medinės sijos, laikančios lubas, nepaliko jokių abejonių apie statinio amžių.
Didžiulėje vėsioje svetainėje – italų mėgstami senoviniai baldai, daug nertų servetėlių, ant etažerės jaunos Sofijos Loren sumaudymosi kostiumėliu nespalvota nuotrauka. Modernius laikus primena tik plokščiaekranis televizorius. Miegamieji įkurdinti antrame pastato aukšte. Kiek neįprastos man pasirodė labai sodrios jų sienų spalvos. Viename iš miegamųjų – lova su baldakimu, kuris skirtas ne tiek romantiškai estetikai sukurti, bet apsisaugoti nuo uodų. Miegamuosiuose nuolat tamsu, mat langinės aklinai uždarytos – taip saugomasi nuo karščio. Tiesą pasakius, storos namo sienos ir šiaip puikiai saugo vėsą. Tad mums, šiauriečiams, ištroškusiems saulės ir šilumos, daug mielesnė namo terasa. Ypač kai nuo jos atsiveria nuostabaus slėnio panorama. Tolumoje žaliuoja vynuogynai, geltonuoja saulėgrąžų laukai. Ramybė tiesiog spengia ausyse. Nugrimztu į hamaką ir atsiduodu palaimai. Vieta tiesiog nuteikia poezijai.
Draugė pasakoja, kad daugelis italų nuo miesto triukšmo bėga į tokias kaimo sodybas. O tie, kas sodybų neturi ir dėl finansinių priežasčių neišgali leistis į atostogas, tiesiog lieka savo namuose, prisiperka maisto savaitei, užsidaro langines ir žiūri televizorių, – tegu kaimynai galvoja, kad šeimininkai į egzotiškas šalis išvyko… Itališkas išdidumas neleidžia prisipažinti apie ribotus išteklius. Ir dažnai jie slepiami garsių firmų akiniais nuo saulės… Firminiai rūbai ir net prabangus automobilis dar visai nebyloja, kad dabartinio jų savininko kišenėje nešvilpauja vėjas. Italai labai mėgsta pasipuikuoti – ir tuo, ką turi, ir tuo, ką norėtų turėti…
Sienoje
Po poros dienų kaimietiškos ramybės su drauge nusprendžiame, kad pokalbių „tarp mūsų mergaičių” mums gana, o ir romantiškas peizažas pradeda įgristi. Tad, šiek tiek pasitarusios, leidžiamės į netoliese esančią Sieną, vieną gražiausių ir žymiausių Toskanos miestų po Florencijos. Ir atvykusios pirmiausia pamatome gigantišką miestą juosiančią sieną. „Ar tik ne lietuviai šį miestą statė, kad jis taip tiksliai lietuviškai pavadintas – Siena?” – juokauja Marta. Sienos Sienoje nuo pat viduramžių turėjo ypatingą reikšmę, kai šis miestas intensyviai gynė savo sunkiai iškovotą nepriklausomybę nuo Florencijos ir kitų aplinkinių miestų. Iš tų laikų išliko ir garsieji miesto rajonai – kontrados („contrade”), 17 buvusių administracinių miesto vienetų, kurių gyventojus sieja ne formalumai, o bendros emocijos ir ištikimybė savo rajonui. Kiekviena kontrada turi savo specialią spalvą ir pavadinimą, pavyzdžiui – Drakonas, Žąsis, Banga, Miškas, Žirafa, Bokštas ir taip toliau. Tikroji kontradų bendrystė pasireiškia per garsiąsias arklių lenktynes, kurios vyksta du kartus per metus – liepos 2 ir rugpjūčio 16 dienomis. Tačiau be kontrados narių dalyvavimo niekas čia neįsivaizduoja nei krikštynų, nei laidotuvių, nei vestuvių. Iki šiol gyvuoja įsitikinimas, kad ir ištekėti už jaunikio ne iš savo kontrados – tikrai nėra gerai.
Akmeninėmis gatvėmis su Marta kylame ir leidžiamės, ir vėl kylame ir leidžiamės, labai jau reljefiškomis Sienos gatvėmis į miesto širdį – Plazza del Campo, kurią puošia XIV amžiuje statytas 87 metrų varpinės bokštas – Torre del Mangia.
Tai nuožulni, šiek tiek stadioną primenanti aikštė, apsupta daugiaaukščių namų su balkonais. Tai ir yra pagrindinė garsiųjų žirgų lenktynių vieta. Bet šiandien ją nusėdę smalsūs turistai.
Tie, ką riboja piniginės storis, įsitaisę tiesiog ant grindinio kerta sumuštinius ir geria kokakolą. Mes sunkiai surandame laisvą staliuką vienoje iš daugybės lauko terasų. Vaizdas tikrai užburiantis. Bandau prisiminti tuos kino filmus, kuriuose buvo rodomos „Palio” arklių lenktynės.
Greitai mus užkalbina šalia gretimo staliuko sėdintys italai ir mielai pradeda pasakoti lenktynių istorijas. Bet pirmiausia jie atkreipia mūsų dėmesį į balkonus.
„Jie lenktynių metu išnuomojami žiūrovams už milžiniškas sumas. Tai geriausias pasipelnymo būdas”, – daugiaprasmiškai šypsosi reklamos specialistu prisistatęs Alberto.
Metų įvykis
Arklių lenktynės „Palio” Sienoje organizuojamos nuo vienuolikto amžiaus. Pradžioje tai buvo padėkos Madonai šventė, tačiau yra ir daugiau legendų, susijusių su lenktynių gimimu. Ir nors pati žirgų lenktynių kulminacija vyksta vos pusantros minutės (tiek laiko užtrunka arkliui su raiteliu ar be jo apibėgti Plazza del Campo), pasiruošimas ir aistros, susijusios su šiuo įvykiu, neapleidžia Sienos gyventojų visus metus. Kiekviena kontrada intensyviai ruošiasi šiam metų įvykiui, o su kiekvienos kontrados pasiekimais galima susipažinti 17 „muziejų” (kiekviena kontrada turi nuosavą…).
Tie, kas dalyvavo „Palio”, prisipažįsta, kad ne menkesnį įspūdį nei pačios lenktynės palieka pats miestas renginio išvakarėse, kai kiekviena kontrada padengia eilių eiles dvidešimt metrų siekiančių stalų savo rajono didžiausioje aikštėje. Apie 25 tūkstančius Sienos gyventojų žibintų ir deglų šviesoje susėda aptarti būsimo įvykio. Besigardžiuodami makaronais, mėsa ir daržovėmis, jie pasakoja praėjusių lenktynių epizodus, su lenktynėmis susijusius anekdotus ir savas „įvykių” versijas.
Tačiau tikrasis pasiruošimas lenktynėms prasideda prieš kelis mėnesius, kai kiekviena kontrada išrenka savo kapitoną, kuris atsakingas už lenktynių strategiją (laimėti ar paprasčiausiai neleisti nugalėti priešui) bei rajono pinigus (turtingos kontrados šiam reikalui negaili iki pusės milijono eurų). Ne mažiau svarbus ir barbaresco – asmuo atsakingas už parinktą žirgą ir jo priežiūrą. Taip pat – comparsa – tie, kas bus atsakingi už kostiumus ir kontrados „įvaizdį” per pačias lenktynes. Visi šie žmonės nuo paskyrimo dienos kiekvieną savo laisvą minutę paskiria lenktynių planavimui bei repeticijoms. Ypač svarbus tradicinių vėliavų mėtymas į viršų, sukuriantis tikros viduramžiškos fiestos vaizdą (kasdien Sienos skveruose galima pamatyti šį meną tobulinančius jaunuolius, kuriems dalyvauti „Palio” – didžiausia garbė.)
Balandžio 26 dieną prasideda oficialus paradų sezonas, kai kiekviena kontrada pristato savo žirgus. Kapitonų pasitarimuose nusprendžiama, kurios trys kontrados galės dalyvauti abejose lenktynėse, mat kiekvienose dalyvauja tik po dešimt žirgų. Pažintys, papirkinėjimai ir visos kitos įmanomos nelegalios priemonės naudojamos šiai teisei laimėti. Kyšiai ir kita lenktynių virtuvės pusė – pagrindinės apkalbų temos ir pačių lenktynių metu.
Lenktynių rytą žirgai vedami į bažnyčią. (Daugeliui lietuvių tai tikriausiai skamba kaip šventvagystė.) Čia kunigas peržegnoja ristūnus ir kiekvienam ištaria sakralinę frazę: „Eik ir grįžk nugalėtoju”. Tada visi skuba į Plazza del Campo, pasipuošę savo kontrados spalvomis ir atributais, giedodami savo kontrados himną ir švilpdami priešininkams. Apie 50 tūkstančių žmonių triukšminga, įsiaudrinusi minia susirenka aikštės viduryje, aplink kurią vos pusantros minutės šuoliuos ristūnai…
Aistringas finalas
Italų aistringas pasakojimas sužadino fantaziją ir emocijas. Bandome įsivaizduoti šią aikštę pilną įsiaudrinusių žiūrovų ir nugalėtojus, švenčiančius savo pergalę prie didelio vaišių stalo, kurio garbingiausias svečias yra… Žirgas! Pašnekovai tikina, kad čia tvyrančių aistrų ir emocijų įsivaizduoti nepabuvus neįmanoma….
Mūsų naujieji pažįstami pasišauna palydėti įdomiausiomis Sienos gatvėmis, kur, pavyzdžiui, įsikūręs seniausias Italijos bankas arba kur gyveno šventoji Katarina. Linksma kompanija nuteikia optimistiškai. Sutariame su Albertu ir Paolu kitą dieną vykti į kalnus, pasižiūrėti viduramžiškos fiestos viename iš atokių kalnų kaimelių.
Dienos lekia nerūpestingai. Vieną vakarą, kai su Marta sėdime toskanietiško namo terasoje ir kuriame planus, kur čia dar nusibeldus ir ką pamačius, staiga iš anksto nepranešęs pasirodo namų šeimininkas. Neaiškindamas savo nelaukto ankstyvo sugrįžimo priežasčių, mūsų pasiteirauja, kaip leidžiame laiką, atkemša rinktinio vyno butelį ir tuoj pat pasisiūlo atnešti pažiūrėti nuotraukų iš Pietų Afrikos. Po kelių minučių jis tėškia ant stalo aplanką su nuotraukomis. Tik ne iš Pietų Afrikos. Tai mūsų su Marta nuotraukos, fotografuotos privačios seklių bendrovės… Didžiausiame pluošte nuotraukų – Marta ir aš… Mes – besišnekučiuojančios lauko kavinukėje, mes, apžiūrinėjančios parduotuvių vitrinas Florencijoje, mes – maitinančios balandžius, nutūpusius ant Džiaugsmo fontano Sienoje, ir mes, su savo naujais pažįstamais vakarieniaujančios žvakių šviesoje prabangiame restorane… Į grindų akmenis dūžta vyno butelis ir taurės, iš išorės ramus ir mandagus italas tampa riaumojančiu žvėrimi, kažką itališka greitakalbe staugiančiu Martai… Pasiteisinimai ar paaiškinimai prasiveržusios itališkos aistros laužui – lyg menki lietaus lašai… Keiksmais palydimas ir durų trenksmas, atrodo, paskutinis… Susigūžusios sėdime su Marta ir laukiame, kas bus toliau… „Žinai, mane šias dienas visą laiką persekiojo mintis, kad mus kažkas seka, tik sakyti tau nenorėjau, kad nepagalvotum, jog man – paranoja”, – prisipažįsta draugė. Dar kartą peržiūrime seklių darytas nuotraukas. „Ar tik jie mūsų neįsimylėjo, kad tokią krūvą pripleškino, kur mes vienos dvi…” – bando juokauti Marta.
Po dvidešimties minučių suskamba jos mobilusis telefonas. Marta nekelia. Telefonas vėl ir vėl įkyriai skamba. Kai draugė pasiryžta atsiliepti, išgirsta verkiančio gyvenimo draugo maldas: „Atleisk, ateik pasikalbėti į kaimelio taverną. Aš tik norėjau patikrinti, ar tu man ištikima, aš nebuvau išvažiavęs į jokią Pietų Afriką. Tu – mano vienintelė gyvenimo moteris. Aš negaliu be tavęs gyventi…”
… Itališkos aistros, – pagalvoju. Ar žirgų lenktynėse, ar paprastame gyvenime… Italai paprasčiausiai negali gyventi be stiprių emocijų. Net jei tų emocijų kaina – 5 tūkstančiai eurų, sumokėti privačiai seklių agentūrai už keturias sekimo dienas…
Jolita Kraniauskaitė