„Po Europos Sąjungos ir Rusijos viršūnių bei asmeninių susitikimų Vakarai džiaugiasi užsitikrinę augančią dujinę gerovę, už kurią mokės ir jau moka laisve – pasisakymų laisve. Tai auganti Europos priklausomybė nuo Rusijos, priimama kaip teigiamas faktas”, – interneto portale „Omni laikas” rašo europarlamentaras Vytautas Landsbergis, reaguodamas į šią savaitę vykusias ES ir Rusijos viršūnių derybas Londone.
Trumpose pastabose pastaruoju metu nuo profesoriaus kliūva ir kitiems: Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kuriuo neverta tikėti, buvusiam Vokietijos kancleriui Helmutui Koliui, kuris rusams „nerimtai pataikauja” Lietuvą aplenkiančio dujų vamzdžio klausimu, britų lyderiams, kurie derybose su rusais „padėjo į šalį savo principus”. Pagaliau ir visai Europos Sąjungai, kuri „nusiplauna rankas”, neskubėdama palaikyti, o juolab – padrąsinti Estijos jos ginče su Rusija valstybės sienos klausimu.
„Tai ir reikėjo įrodyti, ačiū”, – retoriškai savo komentarą baigia V. Landsbergis.
Kaip tik dėl šios buvusio Lietuvos lyderio ironiškos padėkos poteksčių, tiesą sakant, kyla tam tikrų klausimų. Šiaip jau iš pirmo žvilgsnio – nedidelė naujiena: Strasbūre įsikūrusio buvusio konservatorių lyderio tekstuose užsienio politikos tema be tradiciškai pliekiamų Rusijos valdžios žmonių vis dažniau kalamas ir europiečių politinis elitas. Už neprincipingumą santykiuose su rusais, už meilę komunistiniams simboliams, už II Pasaulinio karo pabaigos paminėjimą, už vakarietiškos civilizacijos principų pamynimą vardan komercinių interesų ir t.t.
Visa tai neabejotinai teisinga ir, reikia manyti, iki gelmių jaudina ne tik kiekvieno mąstančio lietuvio, bet ir vieno kito europiečio širdį. Taip teisinga, jog gali pagalvoti profesorių netrukus įstosiant net į kurių nors euroskeptikų gretas.
Žinoma, tai būtų šioks toks humoras, jeigu nemagėtų paklausti, kur gi yra tam tikros metamorfozės šaknys – ar taip staigiai pasikeitė Europos šalių politikos kokybė, ar V. Landsbergio dėliojami viešieji akcentai pakito dėl kurios nors kitos priežasties?
Trumpai tariant, nenustebčiau, jeigu kuris nors mąstantis lietuvis, pasiskaitęs vieną kitą šiuolaikinį Atkuriamojo Seimo pirmininko tekstą, imtų dvejoti, ar anksčiau iš tiesų yra matęs ta pačia plunksna taip dažnai pliekiamą Europos šeimą. Ypač tais laikais, kai Lietuvoje dėl stojimo į Europos Sąjungą turėjo virte virti diskusijos, o jų iš tiesų taip ir nebuvo. Pirmiausiai dėl politinio strimgalviškumo, kuris, švelniai tariant, nebuvo labai tolimas ir V. Landsbergiui.
Viena vertus, būtų neteisinga profesoriui prikišti politinę trumparegystę. Tam tikrų jo įžvalgų kartais galima tik pavydėti. Tačiau lygiai tokia pat būtų kvaila būtų išvada, kad Europoje „kažkas sugedo” tik paskutiniu metu.
Nežinau, kiek gali būti priimtini kai kurių politologų postulatai apie tai, kad Europoje jau senai niekas nesikeičia. Maža to – jie ramia sąžine ir be jokios perkeltinės reikšmės į vieną gretą rikiuoja 1938 metų Miuncheną, Molotovo-Ribentropo paktą, Jaltą ir dabartinį europiečių flirtą su Rusija. O ar pirmajam atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovui verta priminti europiečių prioritetus, kada reikėjo rinktis: pripažinti atkurtą Lietuvos nepriklausomybę ar „netrukdyti Gorbačiovui” žlegsėti Vilniuje tankų vikšrais…
Tačiau bent jau diskusijos dėl Europos Sąjungos „didžiųjų” ir „mažųjų” narių lygiateisiškumo, „mažųjų” nepasitenkinimas Vokietijos ir Prancūzijos dominavimu, interesų balanso paieškos – senos, kaip pati Europos Sąjunga. Europos „didžiųjų” įsivaizdavimas, kad pakankama gerovės sąlyga žemyne – giedras dangus virš Londono, Paryžiaus, Berlyno ir Maskvos – mena kelis amžius. Na, o komercinis Europos suartėjimas su Sovietų Sąjunga ir Rusija tęsiasi bent kelis dešimtmečius. Bent jau nuo tų laikų, kai SSRS į Vakarus pradėjo teisti naftotiekius ir dujotiekius.
Tiesą sakant, ar tik ne tokio suartėjimo kontekstas dabar lėmė, kad didžiausi Rytų Europos driskiai – Lenkija ir Baltijos šalys – taip greitai tapo Europos Sąjungos nariais? Dėl ko dabar, į tą kontekstą „neįsikirsdami”, niekaip nenurimstame, kartu su „senaisiais” europiečiais nerasdami nei bendro užsienio politikos vardiklio, nei sutarimo dėl santykių su Rusija ateities… Tokios, beje, gali būti Lietuvos prieš stojimą į Europos Sąjungą neišmoktų pamokėlių pasekmės.
Ir vis dėlto smalsu, kokią gi pagaliau Europos politikos teoremą džiaugiasi įrodęs europarlamentaras V. Landsbergis? O gal iš tiesų atsakymas kur kas paprastesnis – buvęs Lietuvos lyderis paprasčiausiai mėgaujasi žaisdamas iš esmės nepralošiamą žaidimą – žodžių ekvilibristiką, kurios tikslas – būti dėmesio centre, reikalingu laiku ir reikiamoje vietoje skelbti mažai ką bendro su realia politika, jos turiniu ir paprasčiausia atsakomybe turinčias įmantrias frazes. Tačiau vaizduoti, kad tokie tušti „burtažodžiai” ir yra „moralios politikos” pamatas…
Rytas Staselis
teisingai įvertintas Landsbergis. Gal iš tiesų jam laikas pensijon?