Maloniai kviečiame Jus į parodos Hanso-Christiano Schinko fotografijos
atidarymą, kuris vyks antradieni, spalio 11 d. 18 val. galerijoje „Vartai”, Vilniaus g. 39. Paroda veiks iki lapkričio 5 d.
Autorius dalyvaus parodos atidaryme.
Hansas-Christianas Schinkas gimė 1961 m. Erfurte. 1986 -1991 m. Leipcigo grafikos ir knygų apipavidalinimo akademijoje studijavo fotografiją. 1997 m. gavo Kultūros fondo stipendiją kurti menininkų namuose Wiepersdorfo pilyje. 2000 m. pelnė Tiuringijos žemės mokslo ir kultūros ministerijos įsteigtą apdovanojimą „artthuer”. 2002 m. gavo vilos „Aurora” Los Andžele stipendiją.
Svarbiausios individualios parodos: 2002 – 2003 m. Los Andželo galerijoje „ACE”, 2004 m. Martino Gropiuso parodų centre Berlyne, 2005 m. Tokijo nacionaliniame modernaus meno muziejuje, 2005 m. Erfurto parodų rūmuose.
„Hansas-Christianas Schinkas fotografuoja peizažus, tačiau jis įamžina ne įprastus atvirutėms ir kalendoriams tinkamus gamtos vaizdus, o ieško ypatingų peizažų, kuriuose susikerta žmogaus siekiai ir juos įtakojančios gamtinės sąlygos. Menininkui rūpi toks žmogaus požiūris į gamtą, kai jis „peizažą” suvokia išskirdamas jį kaip tam tikrą figūrą iš jį supančios gamtos. (…)
Hanso-Christiano Schinko fotografijose vaizduojama žmogaus įsisavinta žemė, (…) naudmenos, kuriose itin ryškūs įvairūs jų naudojimo pėdsakai – architektūros, pramonės objektai ar transporto kelių elementai. (…) Tai tarsi savotiški „užstatyti peizažai”, nors neretai tikslesnė būtų „pastatytų peizažų” sąvoka. Tokie peizažai – H. Ch. Schinko meno objektas. Tačiau niekur nematyti tokių peizažų kaltininko – žmogaus, nors jo buvimas aiškiai juntamas, nes peizaže įamžinti jo buvimo ženklai, jo bandymas įvesti savo tvarką gamtoje, nors riba tarp urbanizuoto ir natūralaus gamtos peizažo menininko darbuose vos pastebima.
Jau nuo dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžios Hansas-Christianas Schinkas įvairiuose fotografijų cikluose bando užčiuopti žmogaus siekio įvesti savo tvarką požymius. Fotografijose juntamas menininko žavėjimasis architektūros detalėmis, tampančiomis savotiškais „gatavais” kompozicijos modeliais, tačiau nepaisant tų architektūrinių elementų estetinės elegancijos fotografijose išryškėja architektūros ir gamtos proporcijų neatitikimas, leidžiantis pajusti kritinį menininko požiūrį. Tačiau savo darbuose H. Ch. Schinkas išlaiko distanciją vaizduojamų objektų atžvilgiu, fotografuodamas jis tarsi užima abejingo stebėtojo poziciją, kuris tik įmažina tai, kas yra (ką jis mato), nors jo fotografijose juntama melancholija dėl to, kas prarasta (ankstyvojo vokiečių romantizmo įtaka). (…) Todėl jo peizažai, net ir tie akivaizdžiai išsekinti, sunykę ir apleisti, primena natiurmortus. (…) O tikrovė juose lieka žavinga nepažįstamoji.
(Tekstas Kai Uwe Schierz)