Savaitgalio orai buvo malonūs, šilti, bet žuvautojams nelabai dosnūs. Ypač Kuršmarių mėgėjams.
Sekmadienio lietingas rytas neišgąsdino žvejų, pasiryžusių bandyti laimę mariose. Sėkmė lydėjo ankstyvuosius, kurie turėjo gerų sliekų. Jiems geriausiai sekėsi prie 23-iojo plūduro. Ten kibo karšiai, vienas kitas ešerys ir, žinoma, smulkmė.
Vėliau atvykusieji turėjo gerokai pasiblaškyti, ieškodami žuvingesnės vietos. Atrodo, srovė nebloga (tekėjo iš marių), bet kibimo nebuvo. Tik per ilgesnį laiką masalu susiviliodavo paklydėlis karšis arba kuoja (rudenį pranašaujanti žuvis). Matyt, turėjo įtakos pietrytys.
Tiesa, prie Kiaulės nugaros netrūko sterkautojų. Jie kantriai dreifavo ir šokdino guminukus. Vienam kitam meškeriotojui pavykdavo užkabinti sterką. Tegu ir nediduką, bet prestižinį laimikį.
Nesisekė ir mano bičiuliui Valiui. Jis tą dieną nuvyko į senąją perkėlą, persikėlė ir pasuko pakrante Jachtklubo link. Savo įprastu maršrutu. Oro sąlygos neblogos, rodos, nieko netrūksta. Deja, vyrukas adrenalino nepajuto. Nei rimto kibimo nebuvo, nei padoresnės žuvelės taip ir neparsinešė.
Pakalbintas Rimas buvo gerai nusiteikęs. Jis šeštadienį vėl pasuko į Dreverną. Lydekiavo. Turėjo gerą pagalbininkę, kuri jį aprūpindavo judriais karosiukais. Rimas žvejojo su skrituliais. Tai jo mėgstamas būdas, patikimai įsisavintas.
– Pavyko neblogai, – pasakojo Rimas. – Prisiviliojau net septynias (iki kilogramo) lydekaites. Laimikiu patenkintas. Beje, girdėjau, kad ir Rusnėje lydekiautojams sekėsi. Į namus tušti negrįžo. Skirvytėje vyrai gaudė juoduosius karšius. Ten jie tokios spalvos.
Kantrusis Petras vėl matavo Danės pakrantę. Apėjęs kelias vietas, sustojo netoli pirmosios irklavimo bazės. Patikrino gylį. Tarp 2-3 metrų. Iš pradžių bandė sliekais. Nieko gero. Paskui dėjo tešlą. Tuščia. Tada truputį pamaitino ir nuleido kabliuką su juodos duonos gabaliuku. Ir ką gi, atspėjo masalą. Namo grįžo nešinas penkiolika kuojų. O tai patvirtina seną taisyklę: žuvų reikia ieškoti!
Juras Šilgalis