Laisvosios ekonominės zonos (LEZ) Klaipėdoje įkaitais tapo miesto pašonės gyventojai, bene keturiolika metų mėginantys įrodyti taip pat turį teisių.
Buvę du kaimeliai Klaipėdos pašonėje tapo miesto dalimi. Nuo neatmenamų laikų Lypkių ir Švepelių kaimų gyventojai triūsė savo sodybose, ūkininkavo. Atkūrus nepriklausomybę bene visi senbuviai panūdo įteisinti savo nuosavybę, kiti panoro atkelti savo tėvų, senelių buvusias žemes prie Klaipėdos.
Šių kaimelių gyventojai iškart susidūrė su didele kliūtimi – savivaldybės žemėtvarka ilgiausiai vilkino jų nuosavybės atkūrimo klausimus. Mat jau 1993-iaisiais prabilta apie laisvąją ekonominę zoną bei pramoninę teritoriją tarp plento Palanga-Šilutė, geležinkelio linijų iš Rimkų į Gargždus ir iš Klaipėdos į Rimkus. Štai nuo tada miesto valdžia ir ėmė šnairuoti į Lypkių ir Švepelių gyventojus, kaip į didžiausius kliuvinius, įrengiant laisvąją ekonominę zoną. Tik įsikišus Seimo kontrolieriams, žmonėms buvo leista privatizuoti žemę. Tačiau kiti draudimai galiojo ir tebegalioja šiandien.
1997-aisiais savivaldybės sprendimu nutarta pradėti Lypkių ir Švepelių gyventojų iškeldinimo procedūrą. Savivaldybė pasamdė turto vertintojus, bet jų skaičiavimai papiktino gyventojus. Pasak Aldonos Toliušienės, jos būstas buvo įvertintas kaip šuns būda.
Storoje susirašinėjimo byloje – pagalbos šauksmai, siųsti prezidentui Valdui Adamkui, Seimo pirmininkui Artūrui Paulauskui, Vyriausybei. Visi gyventojų skundai bei pareiškimai, apsukę svarbiausias Respublikos valdžios institucijas, vėl sugrįždavo į Klaipėdos savivaldybę ar apskritį.
<...> – Aldona Svirbutavičiūtė
Straipsnio tęsinį skaitykite „Lietuvos žiniose”