Tęsiame pasakojimą apie šiemet liepos mėnesį pradėtą įgyvendinti tarptautinį projektą „Vandens turizmo infrastruktūros plėtra Kuršių mariose”, finansuojamą Europos Sąjungos tarpregioninio bendradarbiavimo programos TACIS.
Jį įgyvendina Kaliningrado merija, Kaliningrado srities ir Zelenogradsko rajono administracijos, Neringos ir Klaipėdos savivaldybės. Prieš dvi savaites projekto dalyvių atstovai surengė ekspediciją į pietinę Kuršių marių dalį. Ekspedicijos tikslas – įvertinti šio regiono turistinį potencialą, laivybos sąlygas. Farvateriai tiek lietuviškoje, tiek rusiškoje Kuršmarių dalyje gilinti senokai ir, tiesą sakant, ne itin malonus jausmas, kai jachtos falškilis liečia dugną.
Vokiečius dominantis maršrutas
Kelionę Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje ekspedicijos dalyviai pradėjo iš Zelenogradsko uosto. Prieplauka Zelenogradske pastatyta dar vokiečių laikais daugiau kaip prieš 100 metų. Iki Antrojo pasaulinio karo vidurio iš buvusio Kranco (dabar Zelonogradskas) iki Memelio (Klaipėda) nuo šios prieplaukos plaukė du garlaiviai du kartus per parą. Keleiviai iš Kionigsbergo (Kaliningrado) atvykdavo į Krancą traukiniu, paskui „siauruku” atvažiuodavo į prieplauką. Tokios kelionės tais laikais buvo labai populiarios tiek turizmo, tiek susisiekimo atžvilgiu.
Zelenogradskas, kaip kurortinis miestas, dabar turistus galėtų vilioti poilsio vietomis, švaria ir gražia jūros pakrante. Projekto koordinatorius Rusijoje – Kaliningrado merijos Tarptautinių ryšių valdybos atstovas Vladislavas Andrejevas, paklaustas, ar būtų galima atgaivinti garlaivių maršrutą Klaipėda – Zelenogradskas, atsakė: „Iš Klaipėdos į Kaliningradą automobiliu galima nuvažiuoti per 3-4 valandas. Garlaivis plauktų dvigubai ilgiau. Kitas dalykas – laivas su povandeniniais sparnais. Beje, devintą dešimtmetį iš Zelenogradsko į Klaipėdą tokie laivai plaukdavo. Trumpesnė kelionė būtų patrauklesnė turistams.
Rugpjūčio mėnesį iš Vokietijos atvažiavusią verslininkų grupę irgi domino, ar nedideli 50-60 vietų turintys laiveliai su Lietuvos vėliava negalėtų plaukti iš Baltijsko iki Polesko, o jeigu kitais metais Rybačij būtų atidarytas pasienio kontrolės punktas, tai ir iki Nidos, Klaipėdos. Vokiečiai domėjosi navigacijos ir juridiniais klausimais ir žadėjo grįžti po Naujųjų metų.”
Vandens turistai, A. Andrejevo manymu, galėtų laiveliais plaukti maršrutu Klaipėda, Nida, Rybačij (Rasytė), Poleskas, Deimos upe iki Gvardeisko, iš ten Priegliaus upe iki Kaliningrado, iš Kaliningardo įlankos – į Lenkiją. Pasak jo, pietinėje Kuršių marių dalyje, Nemune, Deimoje, Priegliuje tiktų Lenkijoje populiarūs šverbotai.
Pasiūlymas ekstremalams
Iš Zelenogradsko galima plaukti į Poleską. Čia palikus jachtą keliasdešimt kilometrų nuvažiuoti iki Černechovsko, aplankyti Intenburgo pilį. Be to, vasarą poilsio dienomis čia vyksta įvairūs kultūros renginiai, tokie kaip riterių mūšiai, senovinės muzikos koncertai. Netoli Černechovsko yra žirgynas, tad galima ir pajodinėti.
Slavsko rajonas primena Nyderlandus. Jis yra žemiau vandens lygio apie 2,5 metro. 17-18 a. vokiečiai čia pastatė apsauginius pylimus. Apsauginiais pylimais nusėta ir Matrosovkos (Gilijos) upė. Slavsko rajono kanalais, kuriuos iškasė vokiečiai, galima plaukioti irklinėmis, motorinėmis valtimis ir patekti į tokias vietas, į kurias dar nebuvo įžengusi žmogaus koja. Tai būtų galima siūlyti ekstremalaus vandens turizmo mėgėjams.
Šios ir kitos vietos bus aprašytos Kuršių marių locijoje, kuri yra minėto projekto dalis.
Kateris budėjo
Iš Zelenogradsko uosto ekspedicijos dalyviai jachta „Katerina” plaukė puikiu Zelenogradsko kanalu, kuriame yra plaukiojančiųjų durpinių salelių, į Kuršių marias ir jomis pasiekė Poleską.
Kadangi jachtos „Katerina” grimzlė yra 1,6 m, jai į pagalbą ateiti buvo pasiruošęs Gvardeisko rajono vandens kelių ir laivybos tarnybos kateris, kurio grimzlė – 40 cm. Tačiau jos neprireikė.
Užtat iš Polesko kanalais ir upėmis ekspedicijos dalyviams jau teko plaukti tik kateriu. Beje, nuo Polesko iki Nemuno upės – 75 kilometrai, nuo Matrosovkos upės iki Nemuno – 42,5 kilometro. Čia atsiveria puikūs vaizdai. Galima net neišlipant iš katerio prisiskinti raudonų obuoliukų, grožėtis gyvenvietėmis, pylimais, tiltų liekanomis.
Polesko kanalas
Plaukdami 18 km ilgio Polesko kanalu, patekome į Nemunyno upę. Ją kirtę plaukėme 5 km ilgio Primorsko kanalu į Matrosovkos (Gilijos) upę. Praplaukę Zapovednoje kaimelį, pasisukome ir įplaukėme į Tavos (Tove) upę, Gilijos atšaką, įtekančią į Kuršių marias. Gylis joje yra 60-80 cm, kai kur iki 1 m.
Iš Tavos upės pasukome į Lydekų ežerus. Vaizdai čia išties gražūs. Paskui vėl Tavos upe bandėme įplaukti į marias. Gylis čia labai nedidelis, įplaukimas sunkus, reikia žinoti vietas.
Katerio kapitonas Valerijus Pranciškus Kastiukevičius sakė, jog Polesko kanalas, kurio vidutinis gylis – 2,5 metro, kaip vandens kelias dabar nenaudojamas, nes nėra kam juo plaukioti. Beje, plaukioti upėmis ir kanalais čia draudžiama, kai prasideda žuvų nerštas, t. y. kasmet nuo balandžio 20 iki birželio 20 d.
Polesko kanalas buvo iškastas 18-19 a. tam, kad sutrumpintų krovinių pervežimo iš Nemuno į Kuršių įlanką ir Kionigsbergą laiką. Juo saugiai buvo galima plukdyti medienos rąstus iki Kionigsbergo, o paskui į Europą. Iš Rusijos į Europą buvo gabenama oda, kailiai, grūdai. Nemuno, Priegliaus, Deimos upėmis kroviniai buvo plukdomi į Kionigsbergą, čia perkraunami į jūrinius laivus ir plukdomi į Europą. Kanalas garantavo saugumą ir pigesnį krovinių transportavimą.
Projektas Lietuvoje
Įgyvendinant šį projektą ruošiamas Nidos uostelio rekonstrukcijos planas. Nidiškiai norėtų padidinti uosto talpumą. Projekto koordinatoriaus Lietuvoje Kęstučio Oginsko manymu, geriausia tai būtų padaryti Nidos uosto viduje pastatant plaukiojančiąsias prieplaukas. Deja, Nidai bus parengtas tik projektas, o Rybačij Kaliningrado srityje, kur turėtų būti atidarytas pasienio kontrolės punktas, įgyvendinant minėtą projektą bus netgi pastatytos nedidelės prieplaukos.
Kuršių marių locija – knyga, kurioje bus aprašyti visi Kuršių marių pakrantėje esantys uosteliai. To neturi nei lietuviai, nei rusai. Savo vandens kelius vokiečiai buvo aprašę 1930 metais.
Buvo bandoma aprašyti ir Lietuvos vandens kelius. Tačiau rimtesnės knygos, kuri būtų skirta jachtų, katerių kapitonams, nurodant uosto įplaukos gylį, švartavimosi galimybes, pateikiant schemas, planus iki šiol dar nėra buvę išleista.
Projekto dalyvius, be Nidos uosto, Lietuvoje domina Klaipėdos senasis pilies uostas. Smulkiai bus aprašytas ir Danės žemupys nuo žiočių iki Tauralaukio, nes tai irgi turistinis maršrutas. Domina ir Klaipėdos jachtklubas, laivų kapinės, plaukimas pro Kiaulės Nugarą, povandeninių laivų bazė, 9-asis Alksnynės kilometras. Norima aprašyti ir Vilhelmo kanalą. Bus aprašyta ir Juodkrantė, Pervalka, Preila, Nida, Pilkop (Morskoje), Rasytė ir t. t.
Sunkiausia įtikinti valdžią
„Locija ruošiama dviem etapais. Pirmas – renkami duomenys, antras – valdžios institucijų bendradarbiavimas. Idealu būtų aprašyti Kuršių marias, kanalus, Nemuną, Aistmares. Norėtume, kad šis leidinys būtų tęstinis. Tai yra, kad atsiradę kokie nors pakeitimai po kurio laiko iš naujo būtų pažymimi. Tai nėra sunkus darbas. Sunkiausia bus pabandyti suvesti Lietuvos ir Rusijos valdžios struktūras, kad jos rastų bendrą kalbą. Turime idėją sukurti bendrą darbo grupę, į kurią įeitų ir Rusijos, ir Lietuvos vidaus vandens kelių tarnybų atstovai. Beje, bent jau žodžiu jie yra pažadėję dalyvauti. Jeigu mums pavyks tai padaryti iki galo, tai bus naujas reiškinys Lietuvos jūrinėje kultūroje. Lietuvių kalba jokia rimta locija dar nebuvo išleista. Buvo tik bandymų”,- sakė K. Oginskas.
Ekspedicija Rusijos dalyje jau surengta. Šį savaitgalį planuojama ekspedicija Lietuvos pusėje apiplaukiant Rusnės salą, apžiūrint kitus objektus. Dar ketinama tas vietoves Kaliningrado srityje aplankyti važiuojant sausuma. Liko keli nedideli uosteliai, kuriuos pasiekti nebuvo galima vandens keliais dėl per mažo gylio.
Dalia Bikauskaitė