Festivalio „Permainų muzika” klubinių videovakarų seriją spalio 6 dieną, ketvirtadienį, 20 valandą Klaipėdos koncertų salėje (Šaulių g. 36) baigs susitikimas su pianistu, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriumi Petru Geniušu.
Vakaro tema – „Minimalizmo žavesys”. Vakaro dalyviai turės progos pasiklausyti hipnotizuojančios amerikietiško minimalizmo lyderių Styvo Reičo bei Filipo Glaso muzikos.
Petras Geniušas pripažįsta: „Mane žavi ta meditacinė būsena, kurią sukelia minimalistinė muzika. Man patinka jos klausytis vairuojant. Ji ne diktuoja siužetą, bet ir kuria nuotaiką. Klausau ją ir medituoju, o mintyse atsiranda vaizdiniai, nes muzika man visada jungiasi su vaizdu. Gyvenimas – kaip vaizdo klipas…”
Kompozitoriaus S. Reičo ir jo žmonos – dailininkės, videomenininkės Beryl Korot kūryboje susilieja technologija ir vaizduotė. Bendras jų kūrinys – dokumentinė videoopera „Trys pasakos” rodo nenuspėjamą žmonijos pasiekimų dramą. Tai tragedija, skambanti kaip futuristinė fantazija.
„Trijose pasakose” vaizduojami trys technologiniai XX amžiaus įvykiai. Pirmasis – industrinės epochos ženklas – Hindenburgo drižablio avarija virš Lakehursto (Niū Džersis, 1937 m.). Antrasis – atominės epochos liudijimas – hidrogeninės bombos testavimas Bikini Atol saloje 1947 m. (iš salos buvo iškeldinti 167 vietiniai gyventojai ir jos iki šiol dar neįmanoma apgyvendinti). Trečiasis – genų inžinerijos pasiekimas – liūdnai pagarsėjęs avytės Dolės klonavimas.
Režisieriaus Godfrėjaus Redžio filmas „Koyaanisqatsi” su F. Glaso muzika yra dviejų skirtingų pasaulių – urbanistinio ir gamtos – susidūrimo apokaliptinė vizija.
Išvertus iš Hopi indėnų kalbos, filmo pavadinimas reiškia pamišusį, sugriuvusį, išbalansuotą gyvenimą, sąlygas, kviečiančias pakeisti gyvenimo būdą. Filmas tarsi perspėja, kad gyvendami globalizuotame aukštų technologijų pasaulyje net nepastebime, kaip „įpakuojame” save į dirbtinę aplinką, kuri mums pakeičia originalią gamtą.
„Koyaanisqatsi” nėra apie ką nors ir neturi specifinės reikšmės ar vertės. Tai tiesiog animacinis judančio laiko objektas, kurio reikšmę suvokti paliekama žiūrovui. Menas, neturintis esminės reikšmės, yra laisvas ir tai yra jo mįslė, jėga ir trauka. Filmo tikslas yra išprovokuoti klausimus, į kuriuos atsakyti gali pati auditorija.
Loreta Narvilaitė