Nuo trylikos metų pradėjusi kareivišką gyvenimą, antro kurso istorijos studentė Sandra šiandien – viena iš dviejų merginų, vykstančių į Kosovo provinciją palaikyti taikos.
Ieškojo savęs
Nuo pat ankstyvos vaikystės Sandra stengėsi kažkur save realizuoti. Bandė įvairias sporto šakas, tačiau, nieko tinkamo sau neradusi, nukeliavo į Šaulių sąjungą. Iki pat pilnametystės „žaidusi” karius, mergina nusprendė kilti aukščiau ir įstojo į savanorių karių pajėgas.
Lydėti merginos tikrai nereikėjo. Penkerius metus priklausiusi Šaulių sąjungai, Sandra pažinojo nemažai savanorių, todėl baimės nejuto. Visada troškusi būti kariūnė, Sandra jau puikiai žinojo, kas jos laukia savanorių pajėgose. Teoriniai mokymai, budėjimai, sunkios ir varginančios pratybos negąsdino stiprios valios merginos.
Tiesa, prieš tokią tarnybą dar būtina pereiti bazinį kario kursą. Jo metu būsimuosius karius moko visko – nuo žygiavimo iki pat ginkluotės. Iš esmės tai yra labai panašus kursas, kurį šauktiniai kariai pereina per tris mėnesius, o ruošiami savanoriai – per dvi, šiuo metu jau per tris, savaites.
Misijai ruošėsi visi
Šiandien Sandra jau gerai apmokyta karė. Trečius metus tėvynei tarnaujanti mergina pasakojo, kad netrukus po jos įstojimo pradėti tiesioginiai apmokymai Kosovo taikos misijai. Pastaruoju metu pratybos, susijusios su šia misija, ypač suintensyvėjo. Ruoštis jai turėjo bemaž visi – net ir tie, kurie apie šį išvykimą net negalvojo. „Kariai, kurie ir nevažiuoja, turi žinoti, kas ir kaip ten yra daroma”.
Ruošdamasi konkrečiai Kosovo taikos palaikymo misijai, Sandra ir kiti jos kolegos savanoriai beveik visą vasarą pragyveno Dragūnų mokomajame batalione. Įtempta dienotvarkė neleido atsipalaiduoti ir išmokė griežtos disciplinos. Mergina pasakoja, kad per tą laiką išmoko ne tik naujų kariškų dalykų, bet ir puikiai bendrauti su žmonėmis. „Išmokau apsitrinti, prisitaikyti prie jų”.
Netiki merginų jėgomis
Apskritai vyrukų karių dėmesys Sandros nevargina, tačiau mergina pasakoja, kad nėra buvę nė vieno karto, jog praeitų pro vyriškos giminės savanorį ir jis merginos karės nepakomentuotų. Kartais tos replikos būna visai nekaltos, o kartais labai kandžios – vyrukai netiki, kad merginos gali atlikti kažkokią užduotį lygiai taip pat gerai kaip ir jie. Sandra šypsosi: „Tai tenka įrodinėti nuolat. Ir ne ką rečiau jie nustemba, kad mums pavyksta.” Merginoms ir vaikinams visos užduotys ir reikalavimai yra vienodi. „Lygiai tokius pat atstumus bėgame, iš tokių pačių ginklų šaudome. Jokių nuolaidų nėra.”
Bijo vietinių reakcijos
Kadangi į tokią taikos palaikymo misiją Kosove jau yra vykę ne vienos šalies kariai, mergina puikiai žino savo užduotis – patruliavimas, kelių postas, gyventojų tikrinimas, sargyba. Vienintelis dalykas, dėl kurio Sandra iš tiesų jaudinasi, – tai bendravimas su vietiniais: „Turi visada šypsotis, būti malonus, nes kitaip vietiniai gyventojai gali pagalvoti, jog kažkas yra negerai, ir pradėti panikuoti. Juos iš pusiausvyros gali išvesti netgi toks dalykas, kaip greitas išlipimas iš mašinos.” Realaus pavojaus Sandra Kosove nemato: „Yra daug pavojingesnių pasaulio taškų. Čia juk ne Irakas ar Afganistanas. Kosove žmonės bijo kažką padaryti ne taip, kad tik patys nenukentėtų.”
Atrinko pajėgiausius
Norinčių važiuoti į Kosovo taikos palaikymo misiją buvo ne vienas, tačiau, kad patektų į važiuojančiųjų skaičių, teko nemažai paplušėti. Pirmiausia turėjo būti nepriekaištinga sveikata. Daugiausia pretendentų būtent šiame etape ir suklupo. Kita atrankos dalis vyko tarptautinėse pratybose vasarą. Aukštieji asmenys stebėjo visus dalyvius tris savaites ir pagal jų pasiruošimą atrinko pajėgiausius. Kad tikrai yra atrinkta misijai, Sandra sužinojo tik vasaros pabaigoje, po visų kursų ir mokymų. Kodėl taip vėlai, Sandra atsako paprastai: „Kiekvieną akimirką gali suklysti, kažką padaryti ne taip ir dėl to būti pašalintas iš važiuojančiųjų sąrašo, o užimti tavo vietą nori ne vienas.”
Gyvens su kaimynais
Savanorių būrys iš Lietuvos gyvens kartu su lenkų bei ukrainiečių batalionais. Sandra dėl to nesuka galvos, tačiau prisipažįsta, kad apie lenkus karius yra tekę girdėti ne iš gerosios pusės. Būrys, į kurį važiuoja lietuviai savanoriai, dar niekada neturėjo karių moterų. Šitai šiek tiek neramina Sandrą, nes mergina nėra įsitikinusi, kad jas maloniai priims. Lietuvių būrys misijoje Kosove praleis pusmetį. Po trijų mėnesių jie grįš šiek tiek pailsėti į Lietuvą.
Gaus algą
Taikos palaikymo misijos savanoriai už savo indėlį į Kosovo provincijos taikų gyvenimą gaus daugiau kaip vieno tūkstančio eurų algą. Mergina pasakoja, kad kai kurie kariai būtent todėl ir nusprendė važiuoti. Pati Sandra tikina, kad jos tikslas nėra pinigai – merginai svarbiausia yra įspūdžiai ir patirtis.
Sandra vardina didžiausius patirtus įspūdžius per savo savanorės karjerą ir tam galo nematyti. „Viskas palieka gilų įspūdį. Pirmąkart skrendi malūnsparniu, pirmąkart šaudai iš rimtų ginklų. Apskritai didžiausią įspūdį paliko vasarą vykusios tarptautinės pratybos, kurių metu teko šaudyti iš tokių ginklų, kurių mes dar net matę nebuvom.” Ypač didelį įspūdį merginai paliko tarptautinių pratybų atidarymas: „Įsivaizduokit, stovi išrikiuoti 13 valstybių kariai – ir jų apie 18 tūkst.! ”
Vaiva Gudelytė