Ligoniai piktinasi medikų aplaidumu ir abejingumu, per vėlai nustatytomis diagnozėmis, taupomais siuntimais į aukštesniojo lygio įstaigą. Paradoksalu, kad tokia situacija susiklostė tuomet, kai atlyginimai medikams išties ženkliai keliami. Valstybinė medicininio audito inspekcija šiemet sulaukė trečdaliu daugiau skundų nei pernai. Netrūksta besiskundžiančiųjų ir tik nuo sausio veikiančiai Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai.
Pernelyg pasitiki savimi
Valstybinė medicininio audito inspekcija per 9 šių metų mėnesius gavo 33 proc. daugiau skundų nei per tą patį laikotarpį pernai. Pasak inspekcijos direktorės Ramunės Navickienės, tai lėmė įvairios priežastys.
Įsigaliojus Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymui ligoniai aktyviau ėmė ginti savo teises, kaip ir anksčiau pasitaiko profesinių gydytojų nesėkmių, dėl kurių nukenčia ligoniai. Tačiau netrūksta ir paprasčiausio abejingumo, aplaidumo.
„Mane baugina, kad daug gerų gydytojų palieka Lietuvą. Ligoninėse, ypač rajonų, ima trūkti specialistų. Nagrinėjant skundus tenka susidurti, kad dėl to jiems vengiama skirti nuobaudas ar išsiųsti į tobulinimosi kursus, nes nėra kuo jų pakeisti. Įstaigų vadovai neturi galimybės pasirinkti labiau patyrusį specialistą”, – aiškina inspekcijos viršininkė.
Jos teigimu, paslaugų kokybei įtakos neabejotinai turi ir dideli darbo krūviai. Trūkstant medikų tenka dirbti už kelis. Jei gydytojas bėga iš vieno budėjimo į kitą nepailsėjęs, neišsimiegojęs, nukenčia budrumas, atidumas, nesugebama susikoncentruoti, kas ypač svarbu operuojant ligonius. Tai lemia ir diagnozavimo klaidas.
„Pacientai dažnai nukenčia dėl to, kad liga nustatoma per vėlai. Šeimos gydytojams ne visada pavyksta pastebėti jos simptomus. Nerimą kelia pernelyg didelis pasitikėjimas savo jėgomis. Jei užduotų daugiau klausimų ligoniui, pasikonsultuotų su kolegomis, nusiųstų pas specialistą, taip neatsitiktų. Ko nepamato viena akis, gali pastebėti kita, todėl reikėtų dažniau naudotis konsiliumo galimybe”, – svarsto R.Navickienė.
Tačiau ką daryti, jei gydytojas duoda pacientui siuntimą pas specialistą, o šis negali pas jį patekti savaites ir mėnesius dėl didelių eilių? „Gydytojas turi būti budrus, įvertinti, kuris pacientas gali laukti, o kuris ne, ir pats pasirūpinti, kad jis gautų pagalbą neatidėliojant”, – kritikuoja inspekcijos viršininkė.
Kenčia dėl aplaidumo
Vis daugiau skundų sulaukia ir Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, nuo šių metų sausio veikianti prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Ją sudaro 7 nariai, tarp kurių yra ministerijos, privačių gydymo įstaigų atstovų, teisininkų, du pacientų organizacijų nariai. Per aštuonis šių metų mėnesius komisija gavo 31 skundą, per rugsėjį – dar 4.
Daugiausiai – 10 skundų gauta dėl gydytojų aplaidumo bei klaidingos diagnozės, 6 žmonės skundėsi dėl chirurgijos ir neurochirurgijos paslaugų, 5 – dėl odontologijos, 2 – dėl plastinės chirurgijos, 1 – dėl dermatovenerologo paslaugų kokybės. Po vieną pacientą kreipėsi dėl neatliktų tyrimų, iš sveikatos priežiūros įstaigos dingusio žmogaus bei nelaimingo atsitikimo darbe.
Paslaugos, dėl kurių skųstasi, buvo suteiktos įvairiose Lietuvos gydymo įstaigose: 17 – Vilniaus, 3 – Kaune, po kelias Klaipėdoje bei Šiauliuose, Rokiškio, Anykščių, Panevėžio, Druskininkų, Alytaus, Mažeikių rajonuose. Beveik visos paslaugos suteiktos ne ambulatorinėje grandyje, o ligoninėse.
Komisijos pirmininkas, premjero Algirdo Brazausko visuomeninis patarėjas Jonas Kairys, prognozuoja, kad skundų skaičius iki metų pabaigos dar gali gerokai šoktelėti, nes komisijos populiarumas auga.
„Gydytojų neatidumas, dėmesio stoka, profesinės klaidos, per anksti baigtas gydymas ligoninėje – tai priežastys, dėl kurių dažniausiai nukenčia ligoniai”,- sako premjero patarėjas.
Dėl to, kad dar nepasveikęs pacientas išrašomas iš ligoninės, kalta įstaigų finansavimo sistema: mokama ne už tai, kiek dienų žmogus gydomas, o už atvejį. Tad apsimoka ligonį laikyti stacionare kuo trumpiau, į jo vietą paguldyti kitą ir vėl paimti pinigus. „O mes džiaugiamės, kad Lietuvoje gydymosi stacionare vidurkis yra tik 10 dienų. Tačiau tai neturėtų būti daroma kenkiant ligonių sveikatai”, – svarsto J.Kairys.
Atlieka tarpininko vaidmenį
Didžiausia žala, kurią atlyginti iš vienos Kauno gydymo įstaigos reikalauja mirusio ligonio artimieji, siekia net 2 milijonus litų. Šis skundas gautas neseniai, tad komisija jo dar nespėjo išnagrinėti. J.Kairys komentuoja, jog medikai artimųjų yra kaltinami padarę ne viską, kad išgelbėtų beveik šimtamečio ligonio, sirgusio daugeliu ligų, gyvybę. Ji užgeso ligoninėje.
„Nukentėję, žalą gydymo įstaigose patyrę pacientai užsiprašo įvairių sumų – nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių litų. Dažniausiai prašoma atlyginti moralinę, o ne materialinę žalą. Įsiminė vienas atvejis, kuomet odontologas išrovė vaikui sveiką pieninį dantuką. Klaida padaryta, tačiau juk išaugs naujas. Vis dėlto tėvai prašė moralinės žalos atlyginimo. Įstaiga jiems sumokėjo už tai 100 litų”, – aiškina J.Kairys.
Komisijos pirmininkas pastebi, kad nemaža dalis pacientų, kurie reikalauja atlyginti žalą, iš karto kreipiasi į komisiją. Tačiau, pagal jos darbo reglamentą, nepatenkinti ar nukentėję ligoniai arba jų artimieji pirmiausiai turi kreiptis į gydymo įstaigos, kuri suteikė nekokybišką paslaugą, vadovus, o tik su jais nepavykus susitarti – į komisiją.
Dalis nukreiptų į gydymo įstaigas ligonių, matyt, su jomis susitaria, nes į komisiją apie 80 proc. nebegrįžta. Tie, kuriems įstaiga atsisakė atlyginti žalą ar nesusitarė dėl sumos, laukia komisijos sprendimo. Jis priimamas ištyrus faktus, išnagrinėjus situacijas. Jas nagrinėja ne komisijos nariai, o ministerijos ekspertai ir vyriausieji specialistai, sudaromos atskiros darbo grupės.
Pasak J.Kairio, siekiant, kad komisija dirbtų efektyviau, būtų tikslinga padaryti kai kurias Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pataisas. Komisija privalo išnagrinėti pareiškimą ir priimti sprendimą per du mėnesius. Kadangi pajėgos nedidelės, visi jos nariai turi dar ir kitas tiesiogines pareigas, laikotarpį reikėtų pailginti.
Kita problema, kad komisija, spręsdama skundus, turi kreiptis ne tik į ministerijos ekspertus, bet ir į kitose įstaigose dirbančius įvairių sričių specialistus, todėl reikalinga numatyti lėšų jų darbui apmokėti. Be to, komisijai turėtų būti suteiktas juridinio asmens statusas, nes dabar iškyla problemų atstovaujant pacientui teisme. Jos nariams tai turėtų būti tiesioginis darbas, apmokamas iš biudžeto, tuomet jie dirbtų visą darbo dieną. Tai neišvengiama didėjant skundų srautui.
Be reikalo skundžiasi retai
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad komisijos sprendimas nėra privalomas nei valstybinėms, nei privačioms gydymo įstaigoms. Jos gali jį apskųsti teismui. Tačiau iki šiol komisijos darbe tokio atvejo nepasitaikė. Ligonis, kuris skundžiasi padaryta žala, savo ruožtu gali kreiptis į teismą, jei jo netenkina komisijos sprendimas, ir toliau teisybės ieškoti ten.
J.Kairys prisimena, jog taip atsitiko tik kartą. Žmogus reikalavo atlyginti moralinę žalą, kurią jis teigė patyręs dėl netinkamai parinktos gydymo metodikos. Dėl jos jis keletą dienų kentėjo skausmus. Tačiau sveikatai neigiamo poveikio tai neturėjo. Komisija išsiaiškino, kad metodika buvo pasirinkta teisingai, ir nusprendė, kad ligonis jokios žalos nepatyrė. Tačiau ligonis su tuo nesutiko.
Ar nenutiks taip, kad komisiją užplūs ligonių skundai dėl įvairiausių smulkmenų arba tų, kurie norėtų pasipelnyti iš gydymo įstaigų ar gydytojų, nors realios žalos jie nepatyrė? J.Kairys mano, kad tokių problemų neiškils. Statistika rodo, kad iš patyrusiųjų žalą gydymo įstaigoje kreipiasi į teisėsaugos ar kitas institucijas tik apie 15 proc.
Tačiau tai nebūtinai tie, kurie nukentėjo labiausiai. Yra kategorija žmonių, kurie be jokio pagrindo nuolatos visiems skundžiasi, ypač – naujoms institucijoms, nors iš kitų jau yra po keliolika kartų gavę neigiamus atsakymus. „Niekur nuo to nepabėgsi. Tokių gerai žinomų mėgėjų skųstis skundų esame sulaukę ir mes”, – aiškina komisijos vadovas.
Įstaigoms draustis apsimoka
Gydymo įstaigos, kuriomis skundžiasi nukentėję pacientai, gana geranoriškai reaguoja į komisijos sprendimus, net jei jie joms nepalankūs. Taip yra dėl to, kad komisija juos priima tik kruopščiai ištyrusi situaciją. Kita vertus, joms nėra ko labai išgyventi, nes jei yra apsidraudusios civilinę atsakomybę už pacientams padarytą žalą, pacientui sumoka draudimo bendrovė.
Savo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu yra apsidraudusios 348 Lietuvos gydymo įstaigos, savanoriškuoju – 67. Iš viso neapsidraudusios tebėra 196 įstaigos. Premjero patarėjo ir komisijos pirmininko teigimu, jos nesidraudžia visai be reikalo. Nereikėtų drebėti dėl to, kad teks pačioms mokėti, juolab kad draudimo įmokos nėra tokios jau nepakeliamos, kaip dejuota anksčiau. Apskaičiuota, kad ji sudaro apie 1 proc. per metus uždirbamų pajamų.
Sostinės Šeškinės poliklinika, kuriai vadovauja J.Kairys, sumokėjo 130 tūkst. litų dydžio metinę draudimo įmoką. Šios įstaigos metinis biudžetas – 13 mln. litų. Tačiau tokia įmoka garantuoja, kad draudimo bendrovė draudiminio įvykio atveju padengs ne didesnę nei 50 minimalių atlyginimų žalą. Tad jei koks ligonis užsiprašytų milijono ar kelių, teismui šią sumą priteisus skirtumą tektų dengti pačiai poliklinikai.
Giedrė Budvytienė