Laimė nesutikti blogų žmonių

Per 40 metų dirbęs vienoje darbovietėje ir nė karto nesirgęs garbus neurochirurgas stiprybės ir jėgų semiasi gamtoje

Gydytojas neurochirurgas Boleslovas Piktys Kauno medicinos universiteto klinikas paliko prieš penkerius metus. Į užtarnautą poilsį išėjo, ligoninės Neurochirurgijos klinikoje dirbęs daugiau kaip 40 metų ir nė karto neturėjęs nedarbingumo pažymėjimo. Iki šiol žvalus ir energingas gydytojas sako: jam sekėsi todėl, kad gyvenime nėra sutikęs blogų žmonių. Garbingą 85 metų sukaktį vakar paminėjęs garbus medikas kiekvieną dieną pradeda mankšta.

Valgydamas kalorijų neskaičiuoja

Žaliakalnyje, gražiame mūrinuke Boleslovas Piktys gyvena kartu su žmona Anele. Mėgsta pasėdėti savomis rankomis išpuoselėtame sodelyje, kur dabar taip gražiai žydi ir kvepia jo sodintos alyvos. „Esu metais jaunesnė, bet vyro sveikata daug geresnė nei mano. Jis stipresnis, todėl daug kur mane pavaduoja, gelbsti visuose namų darbuose”, – nešykšti pagyrimų vyrui ponia Anelė. Kaip ir vyras ji daug metų dirbo Kauno medicinos universiteto klinikose. Jis – Neurochirurgijos klinikoje skyriaus vedėju, ji – Mikrobiologijos laboratorijoje.

Žmona teigia, jog vyras savo gyvybingumą ir energiją išsaugojo todėl, kad visada buvo geros nuotaikos, linksmas, nevengė fiziškai padirbėti. Teigiamas emocijas jis sugeba skleisti ir visiems šalia esantiesiems. Kol dirbo, į darbą Klinikose ir iš jų gydytojas, beje, visada eidavo pėsčiomis.

„Boleslovas neišrankus maistui, valgo viską, ką pagaminu. Pats per daug šeimininkauti nemėgsta, jam smagu, kai ką nors skanaus ant stalo padedu aš”, – sako A.Piktienė. „O gal man pasisekė todėl, kad turėjau rūpestingą žmoną, – juokauja B.Piktys. – Kitąmet bus 60 metų, kai mes – kartu”. Gydytojas sako, jog harmoningas gyvenimas, santarvė šeimoje padeda išsaugoti stiprybę ir jėgas, išlikti optimistu. Ponas Boleslovas teigia niekada neskaičiavęs kalorijų, per daug nesigilinęs, kas mažina, tarkim, cholesterolį, o kas jį didina. „Valgau daug daržovių, vaisių, bet nevengiu ir rūkytų lašinukų užkirsti. Tik saldumynus nelabai mėgstu, – sako gydytojas. – Manau, jog reikia mėgautis viskuo, ką duoda gamta. Svarbu nepiktnaudžiauti, vengti kraštutinumų. Nieko blogo kartais ir taurelę išlenkti, tik, žinoma, su saiku”.

Gydytojas mėgsta kartais iš rūsio atsinešti paties pagaminto obuolių vyno. „Sykį buvau giliau paslėpęs keletą butelių ir juos pamiršau. Kai po kokio dešimtmečio suradau, buvo tikras skanumėlis”, – prisimena ponas Boleslovas.

Vaikai nepasekė tėvo pėdomis

Gydytojui B.Pikčiui maloniausia pasakoti apie mediko profesiją, pasidžiaugti kolegų pasiekimais. Savo darbą jis teigia labai mylėjęs, Kauno klinikose neurochirurginius ligonius operavo iki pat išėjimo į pensiją. Mėgstamą darbą paliko turėdamas 80 metų. „Žinojau, jog turiu pasitraukti, daug gabių jaunų kolegų dirbo šalia. Bet vis dar norėjosi būti reikalingam, jaučiausi turįs nemažą chirurginio darbo patirtį, – pasakoja medikas. – Todėl džiaugiausi taip ilgai man suteikta galimybe dirbti”.

Paklaustas, kiek teko per gyvenimą atlikti operacijų, minutėlę pamąsto: „Keli tūkstančiai tikrai bus”. Sulaukusį daugybės padėkų gydytoją ir šiandien gatvėje dažnai užkalbina jo buvę pacientai.

Pirmieji darbo metai Radviliškyje, stažuotės, specializacijos žymiausiuose buvusios Tarybų Sąjungos neurochirurgijos centruose, vėliau – darbas Klinikose. Viskas, sako buvęs ilgametis Neurochirurgijos klinikos skyriaus vedėjas, paliko mažesnius ar ryškesnius pėdsakus. „Buvo ir daug sėkmių, ir, žinoma, sunkumų. Endotrachėjinę narkozę neurochirurgijos srityje pradėjome taikyti vieni pirmųjų tuometinėje Tarybų Sąjungoje, – prisimena medikas. – Dabar diagnostiniai tyrimai nepalyginamai tobulesni, daug geresnės sąlygos tobulėti ir specializuotis”.

Gydytojo vaikai ir anūkai nepasekė tėčio ir senelio pėdomis. „Nepykstu, kad nė vienas nepasirinko mediko profesijos, – sako gydytojas. – Kiekvienas susirado savo vietą ir jaučiasi laimingas”. Dukra Dalia architektė, kaip ir anūkė aktorė Goda, bene dažniausiai aplanko senelių namus. Goda – vyriausia iš 6 anūkų, senelio numylėtinė. Sūnus inžinierius Balys jau įleidęs šaknis toli nuo gimtinės – keliolika metų gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Užjūrio aukštosiose mokyklose studijuoja kiti gydytojo anūkai.

Likimas kompensavo praradimus

Santa Monikoje gyvenantį sūnų gydytojas aplankė du kartus. „Keliauti, judėti labai mėgstu, tada patiriu daugiausia teigiamų emocijų”, – sako B.Piktys. Iki 70 metų jis nevengdavo ankstyvą pavasarį ar vėlyvą rudenį panirti į šaltą upės ar ežero vandenį. Dabar daugiausia malonumų suteikia galimybė padirbėti ant Nevėžio kranto esančiame sode. Į jį 85 metų vyriškiui nuvažiuoti savo automobiliu – vienas malonumas. „Vyras sode neskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus, – pasakoja A.Piktienė. – Padeda pasodinti daržoves, gėles. Labai rūpinasi vaismedžiais, mielai šienauja žolę”. B.Piktys sako, jog gamtos prieglobstyje atsigauna širdis, atsiranda daugiau jėgų. Anksčiau su žmona mėgdavo pailsėti ir dukros Dalios sodyboje netoli Anykščių, bet dabar ten išsirengia rečiau.

„Tėtis – labai ramaus būdo. Tolerantiškas, nenervingas, todėl toks sveikas”, – pasakoja apie tėvą dukra Dalia. Pats gydytojas atskleidžia dar vieną gyvybingumo paslaptį – jis niekada gyvenime nerūkė. „Mano vaikystė nebuvo lengva, – prisimena iš Rietavo kilęs B.Piktys. – Anksti mirė tėvai, tad teko patirti vargo, pagyventi ir vaikų prieglaudoje. Gal todėl likimas taip dosniai man kompensavo vaikystės praradimus – davė gerą sveikatą”.

Aldona Kibirkštienė