„Pasiimk mano akis” – paveiki drama, įtaigiai ir subtiliai perteikianti skausmingą smurto šeimoje temą, tapo vienu iš sėkmingiausių ispanų filmų 2004 m. Apdovanotas net septyniomis Ispanijos Kino akademijos „Goya” statulėlėmis, pripažintas geriausiu filmu bei pelnęs apdovanojimą už geriausią režisūrą Sen Sabastian Kino festivalyje, Europos Kino akademijos nominuotas Geriausio režisieriaus apdovanojimui, šis filmas plačiai išgarsino jo autorę – ispanų režisierę ir aktorę Iciar Bollain.
Iciar Bollain karjerą kine pradėjo 15 m.: 1983 m. ji suvaidino pagrindinį vaidmenį melancholiškoje dramoje, tapusioje Ispanijos kino klasika – Victor Erice filme „Pietūs” („Le Sur”). Vėliau ši garsi ir talentinga Ispanijos aktorė vaidino daugiau nei dvidešimtyje filmų: Manuel Gutierrez Aragon „Nesėkmė” (‘Malaventura”, 1988), Felipe Vega „Skėtis trims” („Un paraguas para tres”, 1992), Ken Loach „Žemė ir laisvė” („Land and Freedom”, 1995), Norberto Lopez Amado „Mus stebi” („Nos miran”, 2002), naujausioje Santiago Garcia de Leaniz juostoje „Brolio naktis” („La noche del hermano”, 2005) ir kituose, o už pagrindinį vaidmenį Jose Luis Borau dramoje-trileryje „Leo” (2000) ji buvo nominuota Ispanijos Kino akademijos Geriausios aktorės apdovanojimui.
Kaip režisierė Iciar Bollain debiutavo 1995 m. lengva drama „Labas, ar tu viena?” (‘Hola, „estįs sola?”). Ši juosta, pasakojanti apie dvi merginas, iškeliavusias iš savo tradicinio kaimo į Pietų Ispaniją ieškoti nuotykių ir savo vietos pasaulyje, Valladolid Tarptautiniame Kino festivalyje autorei pelnė geriausios naujos režisierės titulą bei publikos simpatijų prizą; šis filmas buvo taip pat nominuotas Ispanijos Kino akademijos „Goya” prizui už geriausią režisūrą, ir 1996 m. buvo vienas iš labiausiai žiūrimų filmų Ispanijoje. Antrasis šios režisierės filmas „Gėlės iš kito pasaulio” („Flores de otro mundo”, 1999) – dar viena istorija, pasakojanti apie tradicinį Ispanijos kaimą, socialinę adaptaciją bei moterų ir vyrų ryšius, buvo apdovanota Kanų Kino festivalyje ir susilaukė itin palankaus tiek žiūrovų, tiek kritikų vertinimo.
„Pasiimk mano akis” yra trečiasis pilnametražis šios režisierės filmas, pasakojantis apie „blogai suvokiamą meilę”. Tai šeimos, kurioje smurtaujama, istorija. Nebeištverdama vyro elgesio, Pilar (akt. Laia Marull), pasiėmusi sūnų, pabėga iš namų. Siekdamas susigrąžinti žmoną, Antonio (akt. Louis Tosar) lanko psichoterapijos grupę ir stengiasi įveikti savo problemą, tačiau neįsisąmonintos vidinės baimės pasirodo besančios stipresnės…
Režisierės teigimu, sunki ir skausminga smurto šeimoje tema yra „labai universali”. Statistika tik patvirtina šios temos aktualumą Ispanijoje: 2003 m. vien šioje šalyje 66 moterys buvo sumuštos ir nužudytos savo sutuoktinių. Iciar Bollain ėmėsi šios temos dar 2000 m. sukurtame trumpametražiame filme „Amores Que Matan”, kuriame atskleidė, kad kas savaitę nuo partnerio rankos mirštanti moteris yra gyvenimo realybė. „Pasiimk mano akis” ši tema analizuojama dar giliau ir išsamiau. Prieš pradėdamos kurti „Pasiimk mano akis”, Iciar Bollain ir scenarijaus bendraautorė Alicia Luna rimtai tyrė smurto šeimoje temą ir netgi konsultavosi su ispanų psichologu Enrique Etxeburua, besispecializuojančiu būtent šioje srityje. Todėl meilė, baimė, smurtas ir įvairialypiai jausmai bei emocijos filme atskleidžiami dar įtaigiau ir psichologiškai pagrįstai.
Vis dėlto nepaisant nelengvos temos, filme tiesioginio smurto beveik nedemonstruojama. Dar daugiau – sutelkdama ypatingą dėmesį į detales, Iciar Bollain pasiekia ypatingos išraiškos estetikos ir subtilumo. Įtaigiai atskleisdama abiejų sutuoktinių paveikslus ir jų daugialypius, skausmingai prieštaringus santykius, režisierė nesmerkia ir nemoralizuoja, o stengiasi suprasti ir pajusti. Ispaniško kino vertybe pripažįstama kasdienybės – taip pat ir žiaurios bei agresyvios – perteikimo estetika veikia ir neleidžia suabejoti Iciar Bollain kūrybiniu talentu.