Vis daugiau žvaigždžių ir žvaigždučių iš pajūrio traukia į Vilnių. Juos „paperka” ne tik tenykščiai honorarai, bet ir didesnės galimybės šiuos honorarus užsidirbti. Uostamiestyje palikę gimines ir draugus, sostinėje buvę klaipėdiečiai randa ir finansinę gerovę, ir šlovę, ir šeimyninę laimę.
Skaiva Jasevičiūtė
Vilniaus stažas – 3 mėnesiai
Išsikraustyti į Vilnių Skaiva planavo senokai, tačiau ryžto vis pristigdavo, nes trukdė mokslai, o ir Klaipėda jai labai patiko. Visgi Klaipėdoje savo vietos ji neberado, tad naujos perspektyvos atviliojo ją į Vilnių. Dabar Skaiva gali pasakyti, kad ir Vilniuje yra vietų, kur ji jaučiasi sava. Mergina turi jaukius namus, dirba patinkantį darbą gerame kolektyve, o vakarais nužygiuoja į vieną iš jaukių Vilniaus barų.
Tiesa, kartais jai pritrūksta klaipėdietiško nuoširdumo, nes sostinės ritmas kur kas greitesnis. Skaivai buvo nelengva priprasti prie nuolat skubančių ir susierzinusių žmonių, tačiau didelis darbo krūvis jai padėjo greitai adaptuotis prie pakitusio gyvenimo tempo. Kad neliūdėtų sangrūdose, Skaiva apklijavo savo mėlynąjį „Honda Civic” bent 200 įvairiaspalvių drugelių, kurie praskaidrina nuotaiką ir jai, ir praeiviams. Tačiau net drugeliai kol kas nepadėjo merginai susidoroti su dar sunkesniu iššūkiu – susiorientuoti klaidžiose Vilniaus gatvėse. „Sunkiausia, kai nežinai, kur esi. Labai nervina, kai reikia kur nors nuvažiuoti, o tu nežinai, kur atsidursi pasukęs kita gatve”, – skundėsi buvusi klaipėdietė.
Klaipėdos Skaiva dar nepamiršo ir bent kelis kartus per mėnesį ji atvažiuoja aplankyti šeimos bei draugų. Nuo 18 metų Skaiva gyveno atskirai nuo tėvų, bet visada stengdavosi gyventi kur nors šalia, nes jos santykiai su mama ypač geri. Dabar, persikrausčius už 300 kilometrų, Skaiva dažnai jos ilgisi. Sentimentai palikus namus atsirado net jūrai, kurios gyvendama Klaipėdoje Skaiva nemėgo. „Paaiškėjo, kad gera žinoti, jog jūra kažkur šalia, o dabar ji – už trijų šimtų kilometrų”, – nostalgiškai komentuoja ji.
Jei Skaivai pasiūlytų kraustytis kur nors kitur, ji sutiktų išlėkti į šiltą ir saulėtą kurortą Kanaruose ar Tenerifėje. Ją taip pat vilioja galimybė pagyventi labai dideliame mieste, tačiau jai būtų truputį baisu, nes mano, jog didmiesčiuose žmonės yra liūdni ir vieniši. Klaipėda paliko jos širdyje daug šiltų prisiminimų, todėl šio miesto ji nepamirš niekada.
Deivis
Vilniaus stažas – 3 metai
Į Vilnių Deivis išsikraustė mokslo ir tobulėjimo vardan – įstojo į Lietuvos Muzikos Akademiją, tačiau Klaipėdos tikrai ilgisi, nors čia dažniausiai grįžta tik gastrolių metu. Deivis nostalgiškai prisimena klaipėdietišką orą ir vėjus. „Vilniuje ypač jaučiasi blogas oras. Matyt, Klaipėdoje jį nupučia nuo jūros ateinantys vėjai, o Vilniuje jis užsistovi,” – tvirtino dainininkas.
Dar dabar Deivis puikiai prisimena sunkias akimirkas, kai tėvai pirmą kartą išvažiavo jį palikdami Vilniuje. Iki tol gyvenusiam su tėvais, jam buvo nelengva apsiprasti vienam svetimame, nors ir Lietuvos, mieste. „Jaučiausi vienas kaip pirštas,” – prisimena jis. Geriau pagalvojus Deivis garsiai susimąsto: „Pagaliau juk esam lietuviai, čia Lietuva, čia jaučiuosi savas.” Draugai taip pat palaikė Deivį, tačiau pastaruoju metu jie vis rečiau jam skambina, nes šis nuolat gastrolėse ar koncertuoja.
Iš pradžių Vilniaus tempas Deiviui atrodė didžiulis, tačiau dabar jis jau apsiprato, kad visi lekia. Vilniuje dainininkas dažniausiai pasiilgsta gero oro, žmonių paprastumo, klaipėdietiško tiesmukiškumo ir nemokamų automobilio stovėjimo vietų. Itin užimtam Deiviui problemų kelia ir Vilniaus kamščiai. „Tikrai, kas čia per absurdas. Negi neįmanoma kaip nors to sutvarkyti?” – piktinosi jis. Tas dvi kamščių valandas Deivis stengiasi nelįsti į gatvę, o geriau ramiai atsigerti kavos ar pabendrauti su draugais.
Vien jau todėl dainininkui būtų sunku gyventi Niujorke, kur kamščiai nesiliauja visą dieną. Deivis mieliau gyventų nedideliame Šveicarijos mieste Montrė, kur geras oras, ramu ir malonūs žmonės. Tačiau Deivis žada nepamiršti ir Klaipėdos. „Vasarą tikrai praleisiu Klaipėdoje. Atsivešiu visą studiją ir galėsiu čia dirbti bei poilsiauti,” – teigia jis.
Jurga Šeidukytė
Vilniaus stažas – 7 metai
Iš Palangos į Vilnių Jurga persikraustė tik baigusi mokyklą, nes norėjo tęsti studijas sostinėje. Nors pradžia Vilniuje atrodė nelengva, ji teigia čia atradusi savo namus. „Vilnius yra mano miestas. Jis – mistiškas, o mistika man būtina,” – sako Jurga. Kilusiai iš didelės šeimos Jurgai buvo nelengva išmokti susigyventi „su savimi”. Finansai taip pat neteikė didelių galimybių: „Neįsivaizduoju, kaip aš pragyvendavau už tokią sumą pinigų,” – prisimena Jurga.
Atšilus orams ją dažnai galima pamatyti vaikštančią vieną Vilniaus gatvėmis, o vakarus leidžiančią teatre arba gamtoje. Ir dabar jai tenka pasiklysti, tačiau tam ji didelės reikšmės nesuteikia. Svarbiausia, kad žino, kaip grįžti namo.
Jurga Vilniuje nostalgiškai prisimena jūrą. „Jūra man padarė didelę įtaką dar mokyklos laikais, kai kasdien pajūriu grįždavau namo. Šalia jos supranti, koks mažas yra žmogus,” – teigia ji. Dainininkė prisiminė, kaip kartą vienas vairuotojas atspėjo, jog ji kilusi iš pajūrio. „Kai paklausiau, kaip atspėjo, jis pasakė, jog žmonės, augę prie jūros, visada žiūri toli į horizontą,” – pasakoja Jurga.
Į gimtąją Palangą Jurga grįžta nedažnai, nes Vilniuje ją įtraukė daug darbų, tačiau visada prisimena artimuosius bei jūrą. Turistauti nemokanti mergina dabar labiausiai norėtų su koncertine programa aplankyti kaip įmanoma daugiau šalių. Tik taip ji galėtų pateisinti keliones.
Asta Stašaitytė- Masalskienė
Vilniaus stažas – 10 metų
Išsikraustyti į Vilnių Asta nusprendė dėl geresnių darbo perspektyvų. Kadangi jai miestas yra žmonės, tai liūdniausia buvo palikti ne Klaipėdą, o artimuosius. Į Klaipėdą ji retai atvyksta vien jau dėl mažųjų sūnelių. Dabar Vilniuje ji jaučiasi puikiai, nes čia rado namus ir sukūrė šeimą. Tačiau pradžia buvo ne itin lengva.
Į Vilnių Asta atvažiavo atsivežusi tik puodelį su begemotais. Buvo sunku, nes tuo metu Asta nevairavo, neturėjo vyro, į kurį galėtų atsiremti, draugų ar giminaičių, kurie galėtų padėti. Viską teko kurti iš naujo. Pirmais gyvenimo sostinėje mėnesiais susiorientuoti jai padėjo kolegos. Tiesa, nepažįstant miesto Astai teko ir batelius per pusę miesto taksi vežti taisyti, ir namie gyventi tik kava ir apelsinais. Vėliau atsirado draugų ratas, kuris Astai buvo puiki parama. Dar vėliau jos gyvenime atsirado Giedrius, o namuose – šaldytuvas. Tikras vilnietis Giedrius itin padėjo Astai susiorientuoti Vilniuje.
Dar vienas sukrėtimas jos laukė vasarą, kai visi vilniečiai ėmė traukti prie ežerų. „Kai nuvažiavau prie tų jų ežerų, mane ištiko vos ne depresinis šokas. Visi vaidina pliažą, guli kaip silkės vienas prie kito ant žolės su maudymosi kostiumėliais, maudosi purvinam vandeny,” – pasakoja Asta. Klaipėdoje ji daug vasaros dienų praleido prie jūros. Dažną rytą ją buvo galima pamatyti bėgiojančią su drauge pajūriu ar besimaudančią. Ji iki šiol niekaip negali priprasti, kad sostinėje vasarą visi važiuoja prie ežerų, ir juokiasi, kai vyras jai pasiūlo taip praleisti dieną. „Aš pateisinu ežerą tik tada, jei jis – prie sodybos. Bet ežeras tikrai negali atstoti jūros,” – teigia Asta.
Jei dabar reikėtų kraustytis kur nors kitur, ji būtinai pasirinktų vietą, kur būtų jūra. Asta mielai apsistotų mažame Pietų Prancūzijos miestelyje ar Australijos pakrantėje, kad tik tai nebūtų kurortas su daug turistų. Paklausta, ar Vilniaus tempas jai ne per didelis, Asta tik nusijuokė: „Vilnius – mažas miestelis.”
Karina Juodelytė
užtenka mums ir savu žvaigždūnų