Tautiniais kostiumais pasidabinusių merginų, atvykusių iš Keturiasdešimties totorių kaimo, folkloro ansamblio „Alije” atliekamos dainos senąja totoriška kalba, kuria niekas iš Lietuvoje gyvenančių totorių jau nebešneka. Fotografijų, menančių totorių istoriją, paroda. Įspūdžiai po viešnagės Krymo ir Kipčiakų srityse, iš kur kitados atkeldinti Lietuvos totoriai. Knygos pristatymas, senų draugų susitikimai, svetingi mostai, kviečiantys prie stalo su kibinais ir tradiciniais saldumynais. Tai – Kaune vykusio totorių kultūros vakaro akimirkos.
Tikro totoriško šimtalapio parduotuvėje nenusipirksi
„Fotografijos, knygos, muzika ir šimtalapis” – kaip tik tokiais žodžiais buvo pristatomas vakaras, surengtas Kauno įvairių tautų kultūrų centre.
Kelios dešimtys žmonių, nuo garbaus amžiaus žilaplaukių iki žvitrių tamsiaakių darželinukų, susirinko pabūti kartu, prisiminti 600 metų skaičiuojančią Lietuvos totorių istoriją, pasikalbėti apie šiandieną – kaip ir kuo gyvena negausi, tik apie 5 tūkstančius narių turinti, bet draugiška Lietuvos totorių bendruomenė, kuo galima pasidžiaugti ir pasidalyti.
Totorių kultūros vakaro svečių laukė stalas su vaišėmis – autentišku kulinariniu paveldu. „Kviečiame pasivaišinti šimtalapiu, tradiciniu totorišku skanėstu. Pamatysite, kad taip pavadintas pyragas, kurio galima nusipirkti prekybos centruose, ir tikras totoriškas šimtalapis, kepamas mūsų šeimininkių, skiriasi kaip diena nuo nakties”, – tarė Adas Jakubauskas, Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas, kviesdamas prie stalo visus, susirinkusius į totorių kultūros vakarą. Burnoje tirpstantis totoriškas šimtalapis bematant tirpo ir nuo stalo. „Taigi, – palingavo galvą pagyvenęs vyriškis, baigęs savąjį šimtalapio gabalėlį. – Tokio nenusipirksi”.
Viena aktyviausių bendruomenių
Be abejo, į kultūros vakarą Lietuvos totoriai atėjo ne tik dėl vaišių – kibinų, tradicinių totoriškų įdarytų pyragaičių ir šimtalapio.
„Totorių bendruomenė, ko gero, yra viena aktyviausių iš visų mūsų šalies tautinių mažumų bendrijų”, – sakė „Kauno dienai” Kauno įvairių tautų kultūrų centro direktorius Dainius Babilas.
„Labiausiai juos vienija ne kultūra, tradicijos, visuomeninė veikla ar kalba, kurios Lietuvos totoriams, deja, nepavyko išsaugoti, bet religiniai aspektai, – aiškino centro direktorius. – Tradicinė totorių religija yra islamas, o Kauno totoriai turi vienintelę ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse mūrinę mečetę”.
Į kuklesnėse, medinėse mečetėse vykstančias pamaldas Lietuvos totoriai renkasi Raižiuose, Nemėžyje ir Keturiasdešimties totorių kaime. Šiose vietovėse ir Vilniuje, Kaune, Aukštadvaryje, Alytuje, Butrimonyse gyvena dauguma totorių, šiandien sudarančių 0,1 šimtąją visų Lietuvos gyventojų.
Šiandieniniu Lietuvos totorių centru vadinamas Alytaus rajone esantis Raižių kaimas. Čia šalia mečetės bendruomenės lėšomis pastatyti namai tapo susirinkimų vieta, kur švenčiamos totoriškos vestuvės, religinės šventės, vyksta jaunimo ir pagyvenusių žmonių vakaronės. Kaimą supa keturiolika totoriškų kapinių, kurių seniausiose galima rasti kelių šimtmečių senumo arabiškų užrašų.
Kunigaikščio Vytauto nuopelnas
Į kultūros vakarą susirinkę totoriai smalsiai apspito fotografijas, eksponuotas parodoje „Totorių įsikūrimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 600 metų jubiliejus”. Daugiausiai komentarų sulaukė fotografijos ir reprodukcijos su rūsčiais ilgaūsiais vyrais, pasidabinusiais istoriniais totorių kostiumais – siuvinėtomis liemenėmis, pūstomis kelnėmis, plačiais odos diržais ir lenktais kardais prie šono.
Pirmosios žinios apie totorius Lietuvoje siekia Didžiojo kunigaikščio Gedimino laikus, nors masinis totorių kėlimasis ir apgyvendinimas siejamas su Vytauto vardu. Valdant šiam kunigaikščiui, XIV-XV amžiais, Lietuvoje visam laikui apsigyveno ne tik kovų su Aukso orda belaisviai, bet ir vidaus rietenų iš savo tėvynės – Krymo, Kipčiakų genamos totorių šeimos.
Istorikai teigia, kad Vytauto politika totorių atžvilgiu buvo lanksti ir geranoriška. Jis siekė, kad puikūs meistrai, amatininkai, daržininkai, arklininkai, odų išdirbėjai iš svečios šalies prigytų ir asimiliuotųsi Lietuvoje.
Pagrindinis totorių užsiėmimas, pelnęs Lietuvos kunigaikščių pagarbą ir kėlęs siaubą priešams, buvo karo tarnyba. Totoriai tarnavo Lietuvos lengvosios kavalerijos pulkuose, vėliau pavadintuose ulonų kavalerija.
„Totoriai ir lietuviai daug amžių nugyveno kaip geri bičiuliai – draugiškai, petys petin, išvengdami konfliktų”, – vakaro metu ne be pasididžiavimo kalbėjo Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas Adas Jakubauskas. Jo žodžiai buvo palydėti plojimais.
Leidžia savo laikraštį
„Manau, kad Lietuvos totorių tautinė bendruomenė veikli ir aktyvi todėl, jog jos branduolį sudaro žmonės, turintys puikų išsilavinimą, mokslinius laipsnius, – kalbėjo Kauno įvairių tautų kultūrų centro direktorius D.Babilas. – Jie stengiasi, kad nacionaliniam paveldui nebūtų abejingas jaunimas, ieško būdų, ką daryti, kad totorių tautinės savasties išsaugojimas būtų ir jaunų žmonių tikslas”.
Šiandien Lietuvos totoriai, arklininkų, odininkų ir ulonų palikuonys, yra žinomi šalies gydytojai, žurnalistai, teisininkai, mokytojai, inžinieriai, istorikai, etnografai, kalbininkai.
Kiekvienais metais Lietuvos totoriai renkasi į Orientą – savo suvažiavimą ir tariasi tautinio identiteto, istorinio bei kultūrinio palikimo saugojimo klausimais.
Nuo 1996-ųjų Kaune reguliariai leidžiamas mėnraštis „Lietuvos totoriai”. Kultūros vakaro svečiai dalijosi naujausiais savo laikraščio egzemplioriais, vartė šiemet išleistą itin vertingą knygą „Lietuvos totorių rankraščių katalogas”.
Jūratė Kuzmickaitė