Klaipėdiečiai, važinėjantys dviračiu, stebisi, kodėl šio malonumo neišbando gausesnis būrys miestelėnų. Jie skundžiasi blogėjančia sveikata, tačiau nieko nedaro, kad ji pagerėtų. Juk tam tinka kad ir paprasčiausias dviratis.
Kasdien 100 km
Pranas Pocius jau dešimtį metų dviratį naudoja kaip susisiekimo priemonę. Gydytojas yra įsitikinęs, kad važiavimo dviračiu nauda organizmui neginčijama: dirba visas organizmas, formuojasi raumenys, laikantys stuburą, judesių pakanka tiek sąnariams, tiek širdies veiklai, tad gerėja kraujotaka.
Daug važinėjant dviračiu vyksta intensyvi medžiagų apykaita, kepenys greičiau šalina nereikalingas medžiagas. Minantis pedalus žmogus išgeria daugiau vandens, tad intensyviau valosi organizmas.
„Aš per dieną dviračiu nuvažiuoju apie 100 km. Gyvenu Rietave, norėdamas nuvažiuoti į darbą Klaipėdoje ir grįžti, turiu numinti tokį atstumą. Dirbu Klaipėdos sporto centre. Esu atsakingas už 900 sportininkų fizinę ir psichinę sveikatą”,- sako gydytojas.
Anot jo, žmogus, norintis būti sveikas, per dieną dviračiu turėtų važinėti apie dvi valandas. Būtina rinktis ne treniruoklių salėje stovintį dviratį, o važinėti gamtoje. Taip tvirtėja ne tik raumenys, bet ir dvasinė sveikata.
Su dujokauke
Dviratį būtina tinkamai pasirinkti. Anot specialisto P. Pociaus, dviratis turi atitikti žmogaus ūgį. Beje, aukštaūgiams mūsų šalyje gana sunku rasti tinkamą dviratę transporto priemonę. Per mažu dviračiu važiuojantis žmogus greičiau pavargsta, nes pernelyg įsitempia raumenys.
„Dirbant su dviratininkais teko lankytis viename Italijos dviračių fabrike. Čia gaminami individualūs dviračiai, skirti olimpiadoms besiruošiantiems sportininkams. Kad pagamintum sportininkui tinkamą dviratį, reikia žinoti šešis jo matmenis,” – pasakojo P. Pocius.
Gydytojas dviračių mėgėjams siūlo rinktis dviračių takus, vingiuojančius parkais. Akcentuojama, kad būtina vengti miesto šaligatvių, nors jie ir pasipuošė raudonomis, dviratininkams skirtomis linijomis. „Mieste važinėkite tik su dujokaukėmis,” – juokais siūlo specialistas.
Automobilis palieka nematomą dujų sluoksnį, kuris 80 centimetrų aukštyje išsilaiko apie parą. Tad pašnekovas labai stebisi matydamas miesto gatvėmis kūdikius vežimėliuose stumdančias mamas.
Kita vertus, automobilis, nuvažiavęs šimtą kilometrų, sunaudoja tiek deguonies, kiek žmogus per visą gyvenimą. „Būtina mažinti automobilių skaičių juos pakeičiant dviračiais,” – mano P. Pocius.
Sielos žaizdų negydo
„Nesuprantu žmonių, kurie save kankina dviračiu važiuodami tada, kai to daryti nesinori. Jokia prievarta žmogui nėra naudinga. Tad sveikesnis per prievartą galite ir netapti,” – taip mąsto psichologas Mykolas Ridikas.
Jis dviračiu važiuoja atostogų metu ar savaitgaliais. Gydytojas mielai renkasi šią transporto priemonę, kai nori nukakti ten, kur neįmanoma automobiliu.
Dviratis negydo sielos žaizdų. Tai malonus laisvalaikio praleidimo būdas. „Jei išvažiuosite su kankinančiomis mintimis, tai jos neduos ramybės visą kelią. Išvažiuokite smagiai nusiteikęs ir pajusite pasivažinėjimo malonumą,” – tvirtino M. Ridikas.
Psichiatras Saulius Liutkus net neabejoja dviračio nauda žmogaus organizmui. Brangstant benzinui jis linkęs šią transporto priemonę panaudoti ne tik maloniam pasivažinėjimui.
„Važiuoju nuo 3,5 metų. Puikiai atsimenu, kaip vežiodavau pusseserę. Kad geri prisiminimai neblėstų, dviračio pedalus minu iki šiol. Siūlau šį malonumą išbandyti ir jums. Jei netikite, galime susitikti Karklėje. Dviratis – būtinas”,- šmaikštauja jis.
Dviračio pedalai
Tautodailininkui Raimondui Prikockiui dviratis – vienas iš gyvenimo malonumų. „Kas gali būti geriau nei geras oras, puikūs vaizdai ir minami dviračio pedalai? Važiuodamas dviračiu neskubu, nes man ne greitis ar įveiktas atstumas svarbiausias. Pavargstu – minu lėčiau, neprievartauju savo organizmo,” – sako jis.
Anot jo, šiuolaikinis žmogus per mažai laiko praleidžia gamtoje, tad kiekviena poilsio sritis, leidžianti pabūti lauke, gera.
R. Prikockis dviratį mina nuo ketverių metų ir mano, jog tai leidžia išlikti jaunatviškam, energingam, suteikia kūrybinio polėkio. Šiam pomėgiui jis daugiau laiko skiria vasarą, o kitais metų laikais važinėti kasdien nelieka laiko ir sąlygų.
Ryte tenka skubėti į darbą, vakare vėlai grįžti, tad išsitraukti „dviračio žirgo” nėra kada. Bet Raimondas mielai juo važinėtų į darbą, jei tam būtų sąlygos.
Dviračiais mielai važinėjo ir Raimondo vaikai, kurie dabar jau studentai. Juo važiuoti atsisako tik žmona, nes mano, jog tai nesaugu.
Neskirtų pensijos
Viena aktyviausių tarptautinės švietėjiškos ne pelno organizacijos „Gyvenimo menas” narių Eugenija Djačkova dviračiu važinėja daugiau nei dvi dešimtys metų. Jos motyvai – gera sveikata, puiki nuotaika ir pabuvimas gamtoje. Važiavimą dviračiu moteris vadina ne sportu, o malonumu.
„Praėjusią vasarą kiekvieną rytą važiuodavau iki moterų pliažo, maudydavausi nuoga, sportuodavau, o vėliau žvali grįždavau namo. Tai buvo puiki dienos pradžia. Šiemet pasikeitus moterų pliažo zonai nesaugu nei naujoje, nei senoje vietoje, tad šio malonumo teko atsisakyti,” – teigė klaipėdietė.
Pašnekovė atkreipia dėmesį į tai, kad klaipėdiečiai, norintys dviračiu pasiekti Nidą, nesijaučia saugūs, tad kelionių į šį unikalų gamtos kampelį tenka atsisakyti.
Norėdama sustiprinti sveikatą E. Djačkova pasirinko važiavimą dviračiu, nes taip dirba sąnariai, gerėja kraujo apytaka, reguliuojasi kvėpavimas.
„Jūs nepatikėsite, tačiau važiuojant dviračiu parko taku ūkanotą rytą valosi mintys. Taip mūsų dvasinę pusiausvyrą veikia gamtos harmonija”, – tikino moteris, kurios manymu, turime visas sąlygas šiam sportui, tačiau tingime jomis pasinaudoti.
Dviratis Eugenijos šeimoje – vienas iš laisvalaikio praleidimo būdų. Kai vaikai buvo maži, juos veždavo tėvai. Dabar jie suaugę, tačiau dviračio pėdalus vis dar noriai mina.
E. Djačkovos vyras – buvęs kandidatas į dviračių sporto meistrus, tad apie šią sporto šaką turi daug žinių. Pora populiarina važiavimą dviračiu tarp savo draugų, giminaičių. Bandantiems atsikalbinėti, jog nevažinėja, nes neturi dviračio, net pasiūlo savo.
„Jei būtų mano valia, aš net pensininkams neskirčiau pensijos, jei senukai kasdien neitų bent jau pasivaikščioti,” – juokiasi energingoji Eugenija.
Žaneta Skersytė