Faktas, jog Lietuvos valdžia iki šiol pro pirštus žiūri į tautiečių emigraciją, perša mintį, kad tai gali būti vienas iš būdų spręsti pagrindines šalies vidaus problemas. Juolab kad iš tiesų pastaraisiais metais šalyje mažėja nusikaltimų skaičius ir nedarbo lygis.
Tačiau sociologai perspėja, kad tuo džiaugtis nereikėtų. Nedarbo lygio mažėjimas tiesiog rodo, kad darbo jėgos mūsų šalyje ima trūkti ir nebevyksta natūrali kaita tarp atskirų darbo sektorių. Be to, dėl specialistų stygiaus gali nukentėti paslaugų ir gaminių kokybė.
Lietuvos Respublikos Seimas pakelia rankas – emigracijos esą nebesustabdysi. Šį reiškinį tyrinėjantys sociologai svarsto, kad stabdyti ir nereikia. Tačiau palaikyti ryšius su svetur gyvenančiais savo tautiečiais ir leisti jiems suprasti, kad jie yra laukiami savo gimtinėje – būtina.
Žinia, Airijos Prezidentūros lange nuolat dega simbolinė žvakelė, kad išeiviai visada rastų kelią namo. Tuo metu Lietuvoje nuo grįžtančiųjų namo valdžia bent jau kol kas nuvelka paskutinius marškinius.
Žada panaikinti dvigubus mokesčius
Vilniaus universiteto dėstytojas mokslininkas Arūnas Teišerskis iki šiol negali atleisti, anot jo, kvailai Lietuvos mokesčių sistemai. Kurį laiką dėstytojavęs Airijoje ir grįžęs į Lietuvą jis turėjo primokėti tūkstantį litų iš savo santaupų, kad atsiskaitytų su Mokesčių inspekcija.
Pasak jo, taikomas dvigubas apmokestinimas – viena pagrindinių priežasčių, kodėl užsienyje dirbantys lietuviai nebenori grįžti į tėvynę.
Tiesa, netrukus Lietuvos Vyriausybė turėtų svarstyti įstatymo projektą, pagal kurį nuo kitų metų pradžios užsienyje legaliai dirbantys lietuviai sugrįžę namo nebeturėtų mokėti pajamų mokesčio skirtumo.
Tiesa, jei Vyriausybė, o vėliau Seimas ir pritartų šiems siūlomiems Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimams, jie būtų taikomi tik toms pajamoms, kurias užsienyje dirbantys lietuviai gaus po 2006 metų sausio 1-osios dienos.
Šauksmas tyruose
Pirmieji pavojaus dėl emigracijos varpais pradėjo skambinti akademinė visuomenė bei jaunimas. Pastarieji kreipėsi į šalies valdžią prašydami, kad būtų imtasi priemonių sustabdyti masišką jaunų žmonių išvykimą į užsienio šalis.
Tačiau valdžios tokie raginimai bent jau kol kas neišjudino. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos Jaunimo centro koordinatorė Ramunė Motiejūnaitė teigė, jog per 30 dienų nesulaukus jokios reakcijos beliks pradėti piketus.
Seimo narys Valentinas Mazuronis siūlė Seimui įpareigoti Vyriausybę parengti programą, kaip šalies jaunimą paskatinti likti gyventi Lietuvoje, o jau išvykusius jaunuolius paraginti grįžti.
Tačiau suabejojus, ar tokia programa sulaikys emigruojančius gyventojus, Seimas grąžino V. Mazuroniui patobulinti rezoliucijos projektą. Dauguma parlamentarų, nors ir pritarė V. Mazuronio siūlymui, suabejojo, ar rezoliucija padės sulaukti norimų rezultatų ir vadino ją „šauksmu tyruose”.
Anot parlamentaro Audronio Ažubalio, neteko girdėti, kad kokia nors pasaulio valstybė būtų sustabdžiusi emigraciją, kuri yra natūralus pokomunistinio sąstingio, įsivyravusio Lietuvoje, rezultatas. Esą kad ir kokia būtų programa, žmonės vis tiek važiuos.
Tuo metu dar vienas Seimo narys klaipėdietis Eligijus Masiulis paragino valdžią Lietuvoje sukurti tokias gyvenimo sąlygas, kad žmonėms nekiltų noras važiuoti jų ieškoti kur nors kitur.
Nesuvokia problemos sudėtingumo
Pilietinės visuomenės institutas savo iniciatyva šiemet atliko studiją „Lietuvių emigracija: problema ir galimi sprendimo būdai”, kurioje teigiama, jog emigracijos mastas jau prilygsta karo pabėgėlių srautui. Su šia studija buvo supažindinti ir valdžios atstovai.
Tačiau, svarsto studijos rengėjas, instituto Tarptautinių programų direktorius, Vilniaus universiteto docentas Mantas Adomėnas, dabartinė Vyriausybė kol kas nėra suvokusi nei iššūkio masto bei pobūdžio, nei problemos sudėtingumo.
Pasak jo, viltys, jog šalyje pagerėjus ekonominiams rodikliams visi išeiviai grįš, gali ir nepasitvirtinti. Mat pagal dabartinius tempus kitas Europos Sąjungos nares ekonominiu požiūriu pasivysime tik 2030 metais. O iki to laiko visi emigrantai jau bus įsitvirtinę užsienio šalyse ir grįžti į Lietuvą nebenorės. Esą pastebima tendencija, jog kuo ilgiau žmogus dirba užsienyje, tuo mažesnė tikimybė, kad jis grįš namo.
Kur spjausi – ten lietuvis
Airijoje beveik metus išdirbusi klaipėdietė Daina pasakojo, kad daugelio šioje šalyje gyvenančių lietuvių mintyse kirba noras kada nors grįžti į Lietuvą. Tokių, kurie tikina niekada nebegrįšiantys į tėvynę, pasak Dainos, yra gal tik 10 procentų. Tačiau ir tie, kurie nori grįžti, kol kas nemato jokių galimybių tai padaryti – dvigubų mokesčių sistema bei maži atlyginimai Lietuvoje blokuoja bet kokias mintis apie grįžimą.
Pasak Dainos, daugiausia Airijoje teko sutikti tautiečių iš mažųjų Lietuvos miestelių, kur tebeklesti nedarbas.
Edenderio miestelyje grybų ūkyje dirbusi moteris kas savaitę sako uždirbdavusi po 350 eurų, o vyras statybose – po 500 eurų. Tačiau grįžę į Lietuvą buvę emigrantai tikina dabar uždirbantys beveik tiek pat, tiesiog esą reikia rasti tinkamą darbą. Vyras ir toliau dirba statybų sferoje, o Daina – nekilnojamojo turto agentūroje. Mokytojos specialybę turinti moteris svarsto, kad iš mokytojos algos niekaip nepragyventų ir tuomet beliktų vienas kelias – likti Airijoje.
Paklausta, ar daug Airijoje lietuvių, moteris juokiasi: „Kur spjausi, ten lietuvis…” Apie tai, kad lietuviai baigia okupuoti Airiją esą byloja ir faktas, kad šioje šalyje atsiranda vis daugiau lietuviškų parduotuvių.
Nežino kas, kiek ir kur išvažiavo
Nustatyti, kiek realiai lietuvių jau išvyko į užsienį laimės ieškoti, nėra jokios galimybės. Statistikos departamentas fiksuoja tik tuos, kurie išvyksta legaliai. Departamento duomenimis, tokių jau yra 320 tūkstančių. Tačiau realiai palikusiųjų mūsų šalį yra kur kas daugiau.
„Mūsų valdžia neturi jokių duomenų, kur ir kaip gyvena mūsų šalies piliečiai. Dažnai pasigirsta komentarų, esą kažkada airiai taip pat bėgo iš savo šalies, bet grįžo, tad grįš ir mūsiškai. Bet Airijos valdžia visuomet palaikė ryšius su tautiečiais, gyvenančiais kitose šalyse. Paprastas pavyzdys – kai viena stambi korporacija nusprendė Airijoje statyti gamyklą, Airijos Vyriausybė per savaitę laiko pateikė sąrašą airių specialistų, dirbančių kitose šalyse ir norinčių grįžti į Airiją. O jei Lietuvos Vyriausybės paklaustų, kur nutekėjo mūsų šalies protai ir kaip su jais susisiekti, vargu ar sulauktume atsakymo”, – svarstė M. Adomėnas.
Be to, pasak docento, remtis Airijos patirtimi mes negalime, nes šios šalies emigrantams negrėsė nutautėjimas, kuris gresia svetur dirbantiems lietuviams. Airiai tiek gimtinėje, tiek svečioje šalyje kalba angliškai, o lietuviai išvykę dirbti į užsienį užmiršta savo gimtąją kalbą. Nutautėja kartu su tėvais išvykę vaikai.
Prasmės deficitas
Kodėl lietuviai išvyksta dirbti svetur? Dažniausiai sakoma, kad žmonės važiuoja ieškoti darbo ir geresnio uždarbio.
Tačiau, pasak M. Adomėno, nereikėtų manyti, kad tai lemia vien ekonominės priežastys. Mat tokiu atveju ir kaimyninės Latvijos emigrantų skaičius turėtų būti toks pat, gal net didesnis. Tačiau šiuo metu lietuvių užsienio šalyse skaičiuojam kur kas daugiau nei latvių. Estijoje emigracijos problema dar mažesnė.
Anot M. Adomėno, dažnas emigrantas pripažįsta išvykęs iš Lietuvos, nes paprasčiausiai nebemato prasmės čia gyventi, nemato socialinių perspektyvų.
„Tai tiesiog galima vadinti bendru prasmės deficitu”, – akcentavo M. Adomėnas.
Su tuo susijęs ir masiškas protų nutekėjimas. Akademinė visuomenė Lietuvoje nevertinama. Užsienyje mokslų baigę jaunuoliai Lietuvoje neranda darbo, nes akademinė sistema mūsų šalyje yra uždara.
„Daugelyje užsienio šalių konkursai į akademinius postus viešai paskelbiami prieš pusmetį, o Lietuvoje – vos prieš kelias savaites kuriame nors viename nedideliame laikraštėlyje”, – piktinosi docentas.
Diplomas – kelionei į užsienį
Į užsienį išvažiuoja patys aktyviausi žmonės, pasiryžę savarankiškai kurti savo gyvenimą. Pastebima tendencija, kad emigravę lietuviai nebenori dalyvauti Lietuvos politiniame gyvenime, todėl nebalsuoja per rinkimus. Tuomet Lietuvoje neproporcingai didelį vaidmenį įgauna žmonės, kurie tikisi malonių iš valdžios, yra mažiau iniciatyvūs. Pasak M. Adomėno, tai – demokratijos deficitas.
Iš Lietuvos kasmet išvažiuoja dešimtys ar net šimtai gabiausių mokslininkų, inžinierių. Talentingiausi studentai taip pat renkasi studijas užsienyje. Dažnai jas baigę nebegrįžta į savo šalį.
Pavyzdžiui, per nepriklausomybės metus užsienyje daktaro disertaciją apsigynė arba artimiausiu metu ketina gintis apie tūkstantį Lietuvos piliečių, o mūsų šalyje per metus apsiginama vos apie 150 tokių disertacijų.
„Dabartinė stipendijų sistema finansuoja studentų ruošimą užsienio šalims. Lietuvoje baigę aukštąsias mokyklas ir gavę diplomus jaunuoliai išvyksta į užsienį. Tačiau, pavyzdžiui, kitose valstybėse stipendija studentams suteikiama kaip paskola, kuri nurašoma tik tuo atveju, jei baigęs mokslus žmogus lieka dirbti savo šalyje”, – pastebėjo M. Adomėnas.
Inžinerinės informatikos specialybę Vilniaus Gedimino universitete šiemet baigęs Giedrius dirbti į Airiją išvyko vos gavęs diplomą.
„Lietuvoje vos tik baigus mokslus neįmanoma rasti gerai mokamo darbo. Kursiokai, likę dirbti Lietuvoje, guodžiasi neuždirbantys nė tūkstančio litų, o aš, dirbdamas baldų parduotuvėje krovėju, gaunu algą kaip Seimo narys – kas mėnesį po 5 tūkstančius litų”, – išvykimo priežastį komentavo Giedrius.
Jis vylėsi, kad Lietuvoje įgytas žinias per kurį laiką pavyks panaudoti Airijoje, o jei laimė nusišypsos, – galbūt net rasti darbą pagal specialybę.
Dirbs baltarusiai ir ukrainiečiai
Mūsų šalyje socialinis aprūpinimas – neproporcingas įgytoms žinioms. Dabar Lietuvoje klostosi tokia situacija, kad statybininkai uždirba daugiau nei medikai ar inžinieriai.
„Per pastaruosius 9 mėnesius Sveikatos apsaugos ministerija išdavė tiek pat pažymų į užsienį norintiems išvykti medikams, kiek Lietuvoje medikų baigia mokslus per vienerius metus. Jei ir toliau tai tęsis, greitai gydytojus vešimės iš Ukrainos ir Baltarusijos. Tokios tendencijos jau pastebimos ir statybų sektoriuje”, – pasakojo M. Adomėnas.
„Vakarų ekspreso” pakalbinti Klaipėdoje veikiančių statybos bendrovių atstovai vieningai tvirtino, kad kvalifikuotų specialistų deficitas nebepakeliamas. Nors nuo pavasario algos statybininkams gerokai pakilo, situacija negerėja. Kita vertus, statybų uostamiestyje tik daugėja, tad kyla klausimas, kokia tų statomų pastatų kokybė, jei juos stato nekvalifikuoti specialistai?
Lietuvos Vyriausybė neturi ir imigracijos strategijos. Kalbama tik apie pigią darbo jėgą iš Baltarusijos ir Ukrainos. Tačiau, perspėja M. Adomėnas, šių valstybių piliečiai Lietuvoje gali turėti ir politinių interesų.
Ypač emigracijos padariniai jaučiami provincijose, kur baigia išnykti inteligentija. Miestelių branduolys išvyksta dirbti į užsienį, jei kurie ir grįžta – ieško laimės didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Taigi regionai, kurie ir taip yra ekonomiškai atsilikę, dar labiau pasmerkti merdėti.
Edita Užkuraitė