Austrijos bendrovė „Baltic Holding”, ketinusi pirkti keliais milijardais litų vertinamą „Mažeikių naftos” akcijų paketą, prieš kelias dienas netikėtai atsisakė savo ketinimų.
Tai buvo vienintelis iš trijų galimų pirkėjų, kurio niekas Lietuvoje nesiejo su Kremliumi. Politikų žodžiais, bendrovė „Baltic Holding” nebūtų kėlusi netgi teorinių grėsmių nacionaliniam saugumui.
Vyriausybės vadovas Algirdas Brazauskas ne kartą pabrėžė, kad tai – patikimos Europos valstybės bendrovė, turinti solidžių ketinimų Lietuvoje.
Tuo tarpu „Baltic Holding” žadėjo aukso kalnus, jeigu jai pavyktų nusipirkti Kremliaus sunaikinto koncerno „Jukos” valdomas akcijas.
Investicijos turėjo viršyti 4 milijardus litų. Jie būtų buvę skirti gamyklos pajėgumams didinti iki 15 mln. tonų per metus.
Be to, buvo ketinama pastatyti naują naftos chemijos objektą. Žadėta per metus patiekti tiek naftos, kiek reikės.
Akcininkai staiga išsilakstė
Kodėl planai netikėtai pasikeitė tuomet, kai Lietuvos valdžios atstovai prakalbo apie „Baltic Holding” privalumus? Kokie žmonės, koks kapitalas slypi už šio anksčiau Lietuvoje menkai girdėto pavadinimo?
Pavasarį Lietuvos Vyriausybei ir Ūkio ministerijai vadovavusiam Viktorui Uspaskichui prisistačiusi „Baltic Holding” bendrovė neslėpė buvusi sukurta Rusijos dujų ir naftos koncerno „Gazprom” iniciatyva Mažeikių bendrovės akcijoms pirkti.
„Baltic Holding” akcininkai – „Gazprombank” (55 proc.), Austrijoje registruotos įmonės „Jurimex Commerz Transit” (10 proc.) bei „Petrochemical Holding” (35 proc.).
Vasaros pabaigoje „Gazprom” ir „Jurimex” pasitraukė iš „Baltic Holding”.
Lietuvoje pasigirdo kalbų, kad ši Austrijoje registruota bendrovė jau nebeturi nieko bendra su Rusija ir „Gazprom”.
Spalvingo veikėjo šešėlis
Rusijos žiniasklaidoje šis įvykis buvo nušviestas kiek kitaip.
Iš karto po akcininkų pasitraukimo prabilta, kad „Mažeikių naftos” akcijų siekia ilgametis „Gazprom” bičiulis Jakovas Goldovskis, kuris buvo teistas dėl pinigų plovimo iš Rusijos naftos įmonių.
Rusijos žiniasklaidos teigimu, iš Rusijos trauktis priverstas J.Goldovskis dabar yra vienas įtakingiausių „Petrochemical Holding” veikėjų. Jo veikla daugiausia susijusi su naftos chemijos pramone.
Interneto portale, kuriame pateikiama informacija apie Austrijoje registruotas įmones, „Lietuvos rytui” nepavyko surasti patvirtinimo, kad J.Goldovskis yra „Petrochemical Holding” akcininkas.
Tačiau pavyko aptikti kitų įdomių faktų.
Daugybė antrinių įmonių
„Petrochemical Holding” pavadinimas slepia sunkiai suskaičiuojamą daugybę įvairių bendrovių.
Pagrindinė bendrovė turi net septynias antrines įmones, kuriose „Petrochemical Holding” valdo 100 proc. akcijų.
Ji taip pat yra steigusi dešimtis įmonių, kurias valdo iš dalies.
Šalia vienos jų – „Petrochemical Verwaltungs” – puikuojasi ir J.Goldovskio pavardė.
Iš pavadinimų galima spėti, kokios funkcijos yra patikėtos vienai ar kitai bendrovei.
„Petrochemical Verwaltungs” yra valdymo arba administravimo įmonė.
Antrines įmones juosia neaprėpiamas pulkas palydovių – pagrindinės bendrovės „Petrochemical Holding” anūkių, kuriose mirga vis tos pačios, dažnai rusiškos arba žydų kilmės pavardės.
Pagrindinė bendrovė ir kelios svarbesnės antrinės įmonės skelbia tą patį adresą Vienoje. Nurodomas ir bendras telefono numeris.
Pasisavino didžiulę sumą
Kuo užsiima J.Goldovskis, sužinoti nesunku. Bet kuri interneto paieškos sistema pateikia pluoštą duomenų.
Iš jų galima spręsti, kad šis asmuo yra labai gerai žinomas „Gazprom” vadovams, Rusijos naftininkams ir šios šalies prokurorams. Prieš trejus metus jo nuotykiai nuskambėjo ne tik Rusijoje.
2002 metų sausį Rusijos generalinė prokuratūra, tirdama „Gazprom” antrinei naftos ir dujų bendrovei SIBUR iškeltą baudžiamąją bylą, apkaltino tuometį jos prezidentą J.Goldovskį pasisavinus maždaug 20 mln. dolerių įmonės lėšų.
SIBUR prezidentas buvo uždarytas į kalėjimą, o vėliau paleistas lygtinai.
Skelbiama, kad šio teismo proceso metu J.Goldovskiui teko perduoti „Gazprom” visas jam priklausiusias naftos chemijos įmonių akcijas, o už jas gautas pelnas buvo nukreiptas į kitas su nafta bei chemija susijusias įmones.
Nuo žarnų – iki naftos
Ukrainoje gimusiam 43 metų J.Goldovskiui priklauso daugybė įvairių įmonių Rusijoje bei kitose valstybėse.
Pradinį kapitalą jis susikrovė vadovaudamas Sovietų Sąjungos ir Panamos bendrai įmonei „Kolumb”, kuri vertėsi gyvulių žarnų ir odos perdirbimu.
Ši tariamai su Panama susijusi įmonė iš tikrųjų priklausė garsiam aliuminio magnatui Michailui Čiornui. Bet teisėsaugos akiratyje J.Goldovskis atsidūrė ne dėl šių ryšių.
Verslininkui nemalonumai prasidėjo dėl darbų, nuveiktų su „Rosneft” bendrove. Bandant parduoti šią valstybinę naftos bendrovę paaiškėjo, kad jos turtas gerokai mažesnis, nei turėtų būti.
Dėmesį patraukė keletas ypač drąsių sandorių, kuriuos pabaigus bendrovė „Rosneft” neteko sumos, prilygstančios beveik 70 mln. dolerių.
Pinigų plovimo schema
1995 metais „Rosneft” sudarė sutartį su tuo metu niekam nežinoma J.Goldovskio atstovaujama Lichtenšteino įmone „Rosetto”.
Milžinas tapo nykštuko prekybos agentu.
Kunigaikštystėje veikianti „Rosetto” iš kažkur esą gavo 400 tūkstančius tonų naftos ir susitarė su savo agentu, kad šis ją parduos.
„Rosneft” jau kitą dieną surado pirkėją egzotišku pavadinimu „Bobardo”. Keistokas sutapimas – ši bendrovė irgi buvo įsikūrusi Lichtenšteine, visai šalia „Rosetto”.
Toliau viskas vyko pagal įprastą pinigų plovimo schemą: „Rosneft” pervedė maždaug 30 mln. dolerių už prekę, tačiau nesulaukė pinigų iš greitai pradingusio pirkėjo, už kurį garantavo „Rosetto”.
Atrodytų, kad „Rosneft” turėjo griebti už gerklės Lichtenšteino verslininką J.Goldovskį. Bet atsitiko priešingai.
Netrukus „Rosetto” pasiskolino banke daugiau kaip 30 mln. dolerių, o „Rosneft” garantavo už paskolą.
Vėliau skolintojas pasirodė esąs nemokus, o pinigus sugrąžino laiduotojas.
Tai – tik keli garsaus Rusijos verslininko gyvenimo epizodai.
J.Goldovskio veikla – gerokai platesnė. Matyt, todėl Rusijos žurnalistai nė kiek nesuabejojo, kad „Baltic Holding” ketinimai pirkti „Mažeikių naftą” neatsiejami nuo J.Goldovskio interesų.
Įsivėlęs į daugybę skandalų
Ne mažiau spalvinga ir kita į „Mažeikių naftos” akcijas taikiusi Austrijos įmonė „Jurimex”.
Ši bendrovė bei tuomečio ūkio eksministro V.Uspaskicho kabineto slenkstį mynęs jos akcininkas ir „Baltic Holding” direktorių valdybos pirmininkas Robertas Novikowskis minimi buvusio Ukrainos vyriausybės vadovo Pavlo Lazarenkos pinigų plovimo skandale.
Šį mėnesį išplatintame Austrijos slaptųjų tarnybų pranešime užsimenama, kad antrasis bendrovės „Jurimex” akcininkas – Martinas Schlaffas.
Tai – ypač įtakingas veikėjas, turintis ryšių su Izraelio, Austrijos, Rusijos bei daugelio kitų valstybių aukščiausiais asmenimis bei saugumo struktūromis.
Jis tiesiogiai arba netiesiogiai minimas kelių valstybių politiniuose skandaluose, tačiau nėkart neužkliuvo teisėsaugai.
Nauja V.Uspaskicho idėja
Margaspalvė „Baltic Holding” pavadinimu prisidengusi bendrovė atsisakė savo ketinimų Lietuvoje kitą dieną po to, kai V.Uspaskichas, neslėpdamas palankumo, išdėstė Vyriausybei dar nežinomus naujausius „austrų” planus.
V.Uspaskichas praėjusį trečiadienį tvirtino, kad „Baltic Holding” vienintelė iš galimų pirkėjų yra nesusijusi su Kremliumi, bet gali sujungti jėgas su Rusijos koncernu „LUKoil” dėl bendradarbiavimo perkant „Mažeikių naftos” akcijas.
Politikas taip pat neatmetė, kad dėl bendro dalyvavimo sandoryje gali būti tariamasi ir su Rusijos bei Didžiosios Britanijos kapitalo koncernu TNK-BP.
Pasiekė nemalonios žinios
Tuo pat metu Lietuvoje pradėta domėtis, kas slepiasi už austriškos iškabos, kas yra bendrovės akcininkai. Gali būti, kad gerus ryšius ir patikimus informatorius Lietuvoje turinčius veikėjus pasiekė nemalonios žinios.
Staigus pasitraukimas iš kovos dėl akcijų galėjo būti bandymas išvengti didelio triukšmo, kuris neišvengiamai būtų kilęs paaiškėjus, kad būsimi investuotojai siejami su labai prieštaringai vertinamais asmenimis.
Toks skandalas labiausiai pakenktų „Petrochemical Holding”, kuri jau senokai tyliai dirba Lietuvoje – vykdo šimtamilijoninį projektą Klaipėdoje.
Įsigijusi grupę „Nemuno banga”, „Petrochemical Holding” turi ketinimų plėsti naftos chemijos veiklą – statyti naujas plastikinės taros gamybos linijas ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Bulgarijoje.
Tačiau sunku būtų patikėti, kad tokie apsukrūs verslininkai nenumanė, jog anksčiau ar vėliau bus pradėta domėtis, kas stovi šalia arba už jų.
Vien todėl negalima atmesti ir kitos versijos, pagal kurią „austrai” atsirado kaip pagrindinių pretendentų pagalbininkai.
Tikrieji pasitraukimo tikslai
Šios bendrovės užduotis galėjo būti kiek kitokia.
Pavyzdžiui, prisistatyti, įtikinti Lietuvos valdžią savo ketinimų rimtumu, po to laiku pasitraukti.
Šitaip būtų sukurta nuomonė, kad Vakarų koncernams „Mažeikių nafta” nėra ir nebus įdomi.
Tai gerokai palengvintų naftos resursus turinčių Rusijos bendrovių, kurioms palankumą rodo Lietuvos Vyriausybė, derybas.
Šią versiją sustiprina ir tai, kad iki šiol buvo minimi tik trys realūs pretendentai. Du iš jų – su Kremliumi susiję koncernai, pagardinti vakarietiškais prieskoniais.
Tačiau Lietuvoje kažkodėl negirdėti apie dar aštuonias įvairių valstybių bendroves, besiderančias su „Jukos” dėl „Mažeikių naftos” akcijų.
Ramunė Sotvarienė