Po eilinės darbo dienos autobusu važiavai namo. Patekai į didžiulį transporto kamštį. Kamštis nestebino. Taip būna visuomet, jei išvažiuoji namo iš karto pasibaigus darbui. O dar per radiją pranešė, kad kažkur priekyje įvykusi autoavarija. Sėdėjai autobuse ir daireisi aplinkui, kad negraužtų laukimas. Apžiūrinėjai naujai statomus namus, kelio viduryje salelėse įvairiomis figūromis susodintas žydinčias gėles. Pagalvojai – kiek daug žmogus nepastebi per tą skubėjimą. Gal tam ir reikalingi kamščiai – kad laiką prievarta sustabdytų ir priverstų žmogų bent minutėlei apsidairyti aplink, susimąstyti. Tik, deja, žmogus tą akimirką dažniausiai nervinasi ir vis tiek nieko aplinkui nemato. Daugybė žmonių verkšlena, kad juos sekina kasdienybė – kasdien vis tos pačios gatvės, vis tie patys žmonės. Ar jie bent apsidairo, ar pastebi, kad kasdien ta pati gatvė atrodo vis kitaip?
Šalia tavo autobuso kitoje juostoje privažiavo troleibusas. Apžiūrinėjai jame sėdinčius žmones. Daugiausiai tai buvo pagyvenę žmonės – spalvas praradusiais nunešiotais drabužiais, rūškanais veidais. Kai kurie susierzinę kišo galvas pro langus ir žiūrėjo, kur gi to kamščio pabaiga. Taip…Jaunimas šiais laikais nebevažinėja visuomeniniu transportu.
Tačiau staiga viename lange aptikai jauną veidą. Šviesiaplaukis vaikinas užsisvajojęs žiūrėjo kažkur tolyn – tą akimirką jis tikrai nebuvo troleibuse. Jis egzistavo kažkur kitur, jis buvo išėjęs iš troleibuso ne kojomis, bet mintimis.
Žvilgsniu iš lėto bėgai jo veido kontūrais – šviesūs saulėje žibantys plaukai, lygi stati kakta, tiesi vyriška nosis… Staiga, po nosimi besitęsiančiu grioveliu tavo žvilgsnis įgriuvo į jo putlias lūpas. Net kūnas pagaugais nuėjo. O jis, tarsi pajutęs tavo kelionę savo kūnu, prabudo iš svajingos būklės ir pakėlė į tave akis. Sustingai iš netikėtumo ir negalėjai nuo jo atitraukti akių. Kurį laiką jis irgi žiūrėjo į tave – tiesiog nustebusiu įdėmiu žvilgsniu. Po to troleibusas pajudėjo. Priešais tave liko tuštuma. Neilgam. Po akimirkos troleibusas sustojo, o tavo autobusas pajudėjo troleibuso link. Kai autobusas stabtelėjo, jūsų langai atsidūrė tiesiai vienas priešais kitą. Akys vėl atrado vienos kitas. Vėl žiūrėjo tarsi prikaustytos baikščiai ir nebyliai. Troleibusas vėl pajudėjo. Ir vėl tuštuma. Šmėstelėjo netgi mažutė baimė, kad šį kartą nebespėsi jo pasivyti. Tačiau baimės akimirka tęsėsi neilgai. Autobusas vėl prisivijo troleibusą. Šį kartą nusišypsojai nepažįstamajam. Pagaliau, juk buvo tikrai juokinga, kad taip keistai jį persekioji, vedama likimo – autobuso vairuotojo – transporto kamščio? Jis atsakė tau šypsena.
Kurį laiką ir važiavot taip šalia. Rodėsi, kad gatve lėtai ropoja vienas milžiniškas gyvis. Iš pradžių jis pakelia dešiniąją koją – troleibusą, po to kairiąją – autobusą – pastato šalia dešiniosios. Kai langai vėl atsidurdavo greta, šypsojotės vienas kitam neatitraukdami akių. Artėjo sankryža, ir supratai, kad jūsų keliai išsiskirs. Prišokai prie durų, paprašei vairuotojo, kad išleistų. Jis paburbėjo kažką sau po dantimis, bet duris atidarė. Iššokai į gatvę. Troleibusas jau suko už kampo. Šviesiaplaukis sėdėjo jame lyg niekur nieko. „Tai kvailė”, – pagalvojai. – „Ir kodėl gi jis turėtų išlipti? Mažutis flirtas ir tiek. Greičiausiai važiuoja sau namo, kur jam jau ruošia vakarienę jo gražuolė draugė”.
Apsisukai ir nuėjai paskui savo nuvažiavusį autobusą, stotelės link. Ėjai lėtai, o akyse tvenkėsi ašaros. Aplink tave namo skubėjo žmonės. Kelis kartus kažkas skaudžiai brūkštelėjo krepšiu tau per šoną. Gatvėje buvo girdėti trepsėjimas, kaukšėjimas. Kažkas kažkur bėgo. Staiga sustojai ir nebegalėjai pajudėti iš vietos, nebesupratai, kas darosi. Taip buvai pasinėrusi į tą žmonių skubėjimą, gatvės triukšmą, apnikusias liūdnas mintis, kad nesupratai, jog negali pajudėti iš vietos, nes tave kažkas tvirtai laiko glėbyje!
Suktelėjai galvą į šoną ir pamatei žibančių šviesių plaukų sruogą. Pajutęs sujudimą jis pasilenkė ties tavo ausimi ir pradėjo švelniai bučiuoti tavo paausį. Užsimerkei, tirpai iš malonumo. Stovėjot šaligatvio vidury, aplink zujo žmonės, trepsėjo šlepsėjo, šurmuliavo šūkavo… Bet jie neegzistavo. Jie tebuvo miesto triukšmas. Pro šalį lėkė autobusai, troleibusai, mikroautobusiukai, automobiliai… Kiekvienas savo greičiu, kiekvienas savo garsu, kiekvienas savu tikslu… Bet jie neegzistavo. Jie tebuvo miesto triukšmas.
Po kurio laiko jis paėmė tave už rankos ir nusivedė po tiltu prie upės. Miestą pradėjo gaubti prietema. Ruduo. Temti pradeda vis anksčiau. Upės vanduo buvo tamsus, jame vos atsispindėjo jūsų blankūs šešėliai. Jis įrėmė tave nugara po tiltu, ir tos putlios, dar taip neseniai tavo nužiūrėtos lūpos, grobuoniškai puolė tavo veidą. Geismas buvo stipresnis už baimę. Pasidavei. Pasidavei kaip miesto gatvė kas rytą pasiduoda judriai miniai. Kūnu kaip gatve zujo, ropinėjo daugybė mažučių žmogelių. Jų mažytės tapsenančios pėdutės ir jaudino, ir degino. Galvoje ūžė miestas. Miesto triukšmas vis labiau intensyvėjo, kol pagaliau ausyse pradėjo spengti. Tą akimirką kažkas spaudė stabdžius, kažkas bėgo per gatvę, kažkas keikėsi… Rodėsi, kad daugiau nebeatlaikysi. Ir tada, staiga, viskas nurimo. Kūnu nuslydo malonumo banga. Visa per dieną susikaupusi įtampa dingo. Miestas nutilo.
Kai viskas aprimo, jis pabučiavo tau paausį, į rankas įdėjo savo vizitinę kortelę ir nuėjo. Tiesiog taip. Neatsimeni, ar iš viso per visą tą laiką ką nors tau sakė, ar nieko negirdėjai per miesto triukšmą. Upėje atsispindėjo pirmieji užsidegę gatvės žibintai.
Pasvajojai? 😳
Ir užteks 💡