Ryte, dar prieblandoje, skubėdama iš sporto klubo, tiesiogine to žodžio prasme apstulbau: vitrinoje prieš akis žiburiavo kalėdinė eglutė.
Tiesa, plastikinė, bet tikrų tikriausia kalėdinė! Žvilgtelėjau į kalendorių – juk dar tik rugsėjo pabaiga ir, rodos, taip toli iki visų mūsiškų ar nemūsiškų Halovyno šėliojimų, Vėlinių, Visų Šventųjų bei Advento susikaupimo, o ką jau kalbėti apie Kalėdas… Užsukau į keletą parduotuvių ir jau išties nebenustebau išvydusi jose kalėdinių prekių skyrelius, tiesa, dar visai mažus, bet kas savaitę augsiančius kaip ant mielių ir gruodžio mėnesį pavirsiančius blizgančiais, žibančiais ir skambančiais Kalėdų Senelių rojais…
Visas šis viliojantis komercializmas priminė vieną dalyką – artėja dovanų pirkimo metas. Dingtelėjo, juk išties jo didenybė kalendorius rikiuoja ne tik mūsų metus, bet ir reguliuoja giliausius jausmus bei išgyvenimus. Taigi, artėja gražiausia šventė – Kalėdos! Laikas, kuomet visi trokštame tapti geresni ir dalintis savo džiaugsmais su visu pasauliu. Visus šiuos jausmus dažniausiai išreiškiame dovanodami dovanas ir gražiais žodžiais bei palinkėjimais primargintus atvirukus.
Kas nežino, jog neretai perkant dovanas išgyvename nemažą stresą ir galvos skausmą. Ne, aš nekalbu apie parduotuvėse besigrumdančius žmones, galvą išūžusias be perstojo besikartojančias melodijas, prekėmis užverstas lentynas, kuriose nuo gausos nebegali nieko tinkamo rasti. Sunkiausia turbūt yra parinkti tokią dovaną, kad ją gavęs žmogus išties nuoširdžiai apsidžiaugtų. Todėl aš dar iš anksto stengiuosi susikaupti ir prisiminti visus artimuosius, kuriuos ketinu pasveikinti.
Liaudyje sakoma, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, tačiau nemanau kad norėtume, jog mūsų dovanoti daiktai voliotųsi kur nors užkišti palėpėje ar dar blogiau, kaip užsieniuose, būtų grąžinami atgal į parduotuves bei pardavinėjami pagal skelbimus laikraščiuose pakrikštyti terminu „nepageidaujama kalėdinė dovana”? Sąžiningai manau, kad tikrai ne. Taigi, manyčiau, kad geriausias būdas nieko nepamiršti ir nenuvilti, tai užrašų knygelėje patalpinti žmonių bei dovanų sąrašėlį.
Nepagailėkime laiko ir nepatingėkime prisiminti, kas mūsų artimiesiems patinka, prisiminkime gal kada netyčia išsprūdusias užuominas apie norimą daiktą, mėgstamas spalvas bei kvapus. Sakoma, kad dovana, išrinkta su meile, negali nepatikti. Idėjos kartais gimsta ir visiškai spontaniškai, tačiau esu tikra, kad apgalvotai parinkta dovana tikrai spinduliuos dovanojančiojo rūpestį ir meilę. Kita vertus, nereikia galvoti, kad gera dovana – tai būtinai brangi dovana. Juk kartais visai nebrangi smulkmena yra saugoma daug labiau nei didžiausios brangenybės…
O kaip dovanoti? Ar užtenka tik supakuoti į spalvotą blizgantį popierių ir padėti po eglute? Žinoma, taip dažniausiai ir elgiamės, bet juk galima elgtis šiek tiek išradingiau ir leisti dovanojamajam dovaną pačiam susirasti, galima sužaisti dovanų pasikeitimo žaidimą, jas traukti iš Kalėdų Senelio atnešto maišo, ar kaip nors itin originaliai supakuoti… Tikra teisybė, kad neretai dovanos netikėtumą dar labiau sustiprina išradingas ir netradicinis jos pateikimo būdas.
Mūsuose įprasta gautą dovaną čia pat išpakuoti ir ja pasidžiaugti, padėkoti. Tai suteikia džiaugsmo visiems. Iš tiesų, neretai dovanoti ir pradžiuginti kitą žmogų yra kur kas maloniau negu pačiam ką nors gauti.
Tai tik keletas minčių, kurias sukėlė netikėtai išvysta pirmoji taip anksti užžiebta kalėdinė eglutė. Norėtųsi tikėtis, kad gražiausių metų švenčių neaptemdys vis ryškiau į gyvenimą besiskverbianti komercija bei nuolatinis skubėjimo keliamas stresas, ir mes būsime džiuginamos ir džiuginsime kitus dovanomis bei šypsenomis ne tik per šventes, gimtadienius, sukaktuves ir pan., bet ir šiaip, atrodytų, niūrią ir pilką apniukusią dieną. Taigi, dažniau prisiminkime sau brangius žmones ir keiskimės kad ir smulkiais bei nebrangiais, bet nuoširdžiais dėmesio ženklais.
Jūratė Žilionė