Devyni iš dešimties lietuvių, paklausti apie tikėjimą, teigia esantys krikščionys.
Ilgą laiką buvo skelbiami tik tokių visuomenės nuomonės apklausų duomenys. Ir štai prieš kelis mėnesius paviešinti naujos apklausos rezultatai. Pasirodo, didžioji dauguma tų devynių dešimtadalių maldos namuose pasirodo ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o labiausiai įprasta – tik per didžiąsias šventes.
Nemažai mano pažįstamų, bažnyčioje apsilankantys per Bernelių mišias ir Velykų rytą, paklausti ar tiki Dievą, nedvejodami atsako: taip. Ir patikslina:”Na, aš netikiu taip tradiciškai, man daug kas nepriimtina, bet šiaipjau tikiu, kad yra kažkas virš mūsų, kažkas didesnis”. Jie ne Dievą tiki, o tik nori tikėti be įsipareigojimų. Kažkuo. Taip vaikiškai, kaip Kalėdų Seneliu.
Iš esmės tokia pasaka apie Kalėdų Senelį yra puikus pagrindas naujiesiems religiniams judėjimams, vadinamiesiems New Age kultams. Čia neretai susipina Rytai ir Vakarai, meditacijos, askezė ir hedonizmas, įvairi filosofinė ir religinė kakafonija. Kultai tiems, kurie nenori tikėt, jų teigimu, senoviškai, nemoderniai, gal net nemadingai.
Kodėl tiek daug šitaip kalbančių žmonių? Juk dažniausiai jie jau „skiepyti” Dievu. Močiučių, senelių, mamų ir tėvų. Dažniausiai jie gavę pagrindinius sakramentus: pakrikštyti, sutvirtinti, nesyk paliesti Atgailos ir Sutaikinimo, Eucharistijos sakramentų, galbūt jau gavę Santuokos sakramento dovaną.
Tačiau jie atšalę. Gal jaučiasi išlaisvėję, ištrūkę iš, jų manymu, nuobodžių ir pilkų religinių tiesų. Neva esantys pakankamai blaivūs ir stiprūs, kad nepripažintų jų žodžiais „marazmo”, neva pasitaikančio Bažnyčioje. Galbūt jiems atrodo, kad praregėję. Tačiau iš tiesų atitolę nuo Dievybės, negyvenantys su Ja ir Joje.
Manau, yra trys pagrindinės ryšio su Dievu pametimo priežastys. Tai Dievo pašauktųjų – kunigų,vyskupų, vienuolių ydų bei nuodėmių sugretinimas su Viešpaties vardu. Neva jeigu išrinktieji nusideda, papiktina bendruomenę ir dargi lieka nenubausti arba net hierarchų slepiami, aš negaliu pasitikėti Dievu; negaliu leistis į meilės ryšį su Viešpačiu, kurio patikėtiniai yra tokie įžūlūs.
Antra- tikėjimo dogmos dalykų svarstymas, abejojimas jomis ir atmetimas. Trečia- tai, kas anksčiau dažnai buvo vadinama puikybės nuodėme. Globalumo ir gausos apsvaiginto žmogaus maištas, vis staigiau ir lengviau nutinkantis įtikėjimas, jog aš, žmogus, esu laisvas ir, kaip sakė prieš daug metų Algis Ramanauskas- Greitai, klauptis prieš kažką reiškia demonstruot savo bukumą.
Atskirkime visas tris išvardintas priežastis vieną nuo kitos.
Dogmos dalykai – subtili tema. Čia negali kirsti iš peties ir visus abejojančius, mąstančius apšaukti bedieviais. Kiek daug minčių ir argumentų šia tema.
Girdėjau moterį, kuri tvirtai teigė, jog krikščionių Dievo negalima vadinti mylinčiu ir Jį mylėti, nes Jis atstumia nekalčiausias ir tyriausias sielas – vos gimusius ir užgesusius, nespėtus pakrikštyti mažylius.
Kalbėjau su išsiskyrusia intelektuale, kuriai per keliolika kovos metų taip ir nepavyko prikelti iš duobės vyro girtuoklio; plaukų šarma ir raukšlėmis pasidabinusi moteris geliančia širdimi išėjo pas draugę ir nutraukė civilinę santuoką. Vaikų neturėjo. Ir netrukus jai, bebaigiančiai ketvirtą dešimtmetį, pavyko sutikti išsiskyrusį vyriškį. Dabar jie kartu, susituokę, tačiau abu neturi teisės kartu su kitais bendruomenės nariais valgyti šventąją komuniją.
Po filmo „Jūros gelmėse” ilgai diskutavau su vienu kunigu apie žmogaus kančios ribą, už kurios pradedama galvoti apie pasitraukimą iš gyvenimo. Išklausiau ir žinomo mediko argumentų, kaip beviltiškai gestančiam jaunuoliui, jo žodžiais, „kibirais pylėm nuskausminančius vaistus, kurie vis tiek nieko nepadėjo”, neslopino pragariškų vargšo pasmerktojo skausmų.
Prisiminkim, kokia gausybė žmonių piktinasi celibatu. Jie rodo Rytų krikščionių bei protestantų pusėn ir sako, kad Vatikanui seniai metas susiprasti ir išvaduoti kunigus nuo skaistybės įžado.
Dar vienas audrą sukėlęs Vatikano pareiškimas – amžiną atilsį Popiežiaus Jono Pauliaus II buvusios Jugoslavijos karų įkarštyje išplatintas paraginimas priešų išprievartautoms moterims gimdyti vaikus, nenutraukti nėštumo.
Dėl dogmos galima diskutuoti nenuilstant. Tačiau galiausiai vis vien tenka apsispręsti – priimti ją ar nepriimti. Ir kaip dažnai kritiškai nusiteikusius diskusijų dalyvius nustebina gyvenimo pavyzdžiai, įrodantys, jog iš pažiūros griežti principai iš tikrųjų nėra atgyvena ar beprasmybė.
Kad ir „Bėdų turgaus” herojės Kristinos gyvenimo istorija. Nepilnametė mergina, apsvaiginta ir išžaginta, pastojo ir pagimdė berniuką. Ji apsisprendė išnešioti ir pagimdyti vaiką. Kristinos atsižadėjo šeima. Vaikiną ji paliko pati ir nebegali bendrauti nė su vienu vyru – visais nepasitiki, visų nekenčia. Ir tik vienintelis jos berniukas yra Kristinos sielos džiaugsmo ir ramybės šaltinis.
Apie kunigus, vyskupus, vienuolius žiniasklaidoje prirašyta daug, o ir savo žiniasklaidą žmonės turi, ne rašytą ir ne skaitmeninę, bet dar įtakingesnę – iš lūpų į kaimyno ausis. Dvasininkų nuodėmių galima išvardinti į valias. Kas negirdėjo apie Daujėnus, Pociūnėlius, Nemenčinę? Šie miesteliai ir kaimai akimirksniu tapo žinomi visai Lietuvai. Tai vis buvusių klebonų nuopelnas…
Bent kiek geriau susipažinę su dvasininkų pasauliu yra girdėję ir matę intrigėlių, apkalbų, konkurencijos, nuodėmėlių ir rimtų nuodėmių, išsiliejančių į suspendavimą ar ekskomuniką. Tačiau tai tikrai nėra statinė deguto, pastatyta greta statinės medaus. Šaukštas – ne daugiau.
Dauguma kunigų verti pasitikėjimo ir pagarbos. Jų dvasinė savivoka ir skverbimasis į tikėjimo mokslo gelmes, socialinės ir individo psichologijos išmanymas (ypač jaunosios kartos kunigų) leidžia pasitikėti jais kaip ganytojais. Bet jeigu kunigas nuvylė, nereikia nusivilti Dievu įkandin jo. Ieškokim ir rasim suprantantį, ne lėkštą.
Drįstu teigti, jog šiuolaikiniame komunikacija persunktame pasaulyje kunigas yra galingiausias Dievo ginklas. Tai jis tasai pirmasis, kuris pajėgus įžiebti, įpūsti, globoti ir saugoti Dievo meilės liepsną. Lietuvoje vyskupai reikalauja iš kunigų pirmiausia būti paklusniais ir nuolankiais, kas galbūt yra pateisintina hierarchinėje struktūroje. Tačiau pernelyg dažnai kunigo-ūkininko, kunigo-verslininko paveikslas užgožia kunigo-patarnautojo, įkvėpėjo, pamokslininko pašaukimą.
Bažnyčios silpnoji pusė – sistemos uždarumas ir nepasiruošimas veikti krizės sąlygomis, tai yra atremti nepagrįstus kaltinimus, puolimą arba drąsiai įvardinti ir pripažinti teisingus priekaištus. Hierarchų silpnoji grandis – per didelis noras bažnyčios veiklą komercializuoti, dažnai pamirštant bažnyčios socialinį mokymą. Nesveika konkurencija ir klanizmas giliai įleidę šaknis kai kurių ganytojų mintyse.
Tačiau mums, tikintiems, abejojantiems ar jau atšalusiems savo tikėjimu svarbiausia suvokti, jog Dievo tarnai tėra žmonės. Savo gerais darbais jie gali būti tokie pat iškilūs kaip ir bet kuris mūsų, tačiau savo nuodėmėm jie gali smukti taip pat žemai kaip mes.
Savo žemiško gyvenimo kasdienybėje net šventieji nebuvo šventi. Naujajame Testamente, Apaštalų darbuose rašoma, kaip šventasis Paulius smarkiai susipyko su bendražygiu Barnabu dėl Luko. Paulius teigė, neva Lukas nesidarbavo kartu ir buvo pasitraukęs. Pauliaus ir Barnabo keliai išsiskyrė. Ir tik vėliau įvyko jų visų susitaikymas.
Liko aptarti žmonių atšalimą dėl išpuikimo.
Tikėjimas yra meilė – tikėjimo ryšys yra meilės ryšys. Sako, meilė tuščia, jei tai tik netikėtai užplūdę jausmai, emocijų pakilimas, „drugeliai, plevenantys pilve”. Meilė – tai atsakomybė, pagarba, supratimas ir nesibaigiantis darbas- arba kūryba, jei žodis darbas jums grubokas.
Iš pirmojo laiško korintiečiams, 1 Kor 13,4-8
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.
Tikėjimas – kaip meilė. Ne davatkiškas tariamas įsijautimas, paviršinis slydimas aikčiojimų dėl neva išgyvenamos ekstazės bangomis. Tikėjimas – tai gilus ir aiškiai apčiuopiamas jausmas, blaivaus žmogaus apsisprendimas. Tai gebėjimas štai dabar, šią akimirką, nesvarbu džiugi ji ar slegianti, pasitikėti Dievu. Tame pasitikėjime glūdi ir prašymas, ir padėka, ir susitaikymas, ir laisvė.
Ir dar. Vertinkim skeptiškai tuos, kurie sakys, kad karštai tiki ir neabejoja. Nuoširdaus, gilaus, tikro tikėjimo be dvejonių ir ramybės neduodančių klausimų nebūna.