Romėnų pėdsakai Kinijoje

Šiemet rugpjūčio pabaigoje kinų mokslininkas Ksi Ksiaodongas pradėjo laboratorinį tyrimą, apie kurį svajojo dešimtmetį. Jis tikisi, kad lyginamoji DNR ekspertizė padės įminti mįslę, kaip Kinijoje atsirado šviesiaplaukių mėlynakių kinų populiacija. Šia problema mokslininkas domisi jau 10 metų. Tyrimų rezultatai padėtų įrodyti ryšį tarp kelių Kinijos kaimelių iš Jongčango apygardos, esančios Gansu provincijos šiaurės vakaruose, ir senovės Romos gyventojų.

Svajojo nuo jaunystės

Mokslininkas pirmą kartą apie šią anomaliją išgirdo 1995 metais Landžou universitete. Tai buvo pasakojimai apie romėnų karius, senovėje atsidūrusius 500 kilometrų nuo Landžou esančiame kaime. K.Ksiaodongas buvo suintriguotas ir ėmė svajoti apie genetinį šio fenomeno tyrimą.

Vis dėlto šis mokslininkas buvo ne pirmasis, sumanęs atsekti Šelai kaimelio gyventojų kilmės mįslę. Šį birželį jis nuvyko į minėtąjį kaimą, kurio gyventojai yra mėlynakiai, šviesių plaukų, turi dideles nosis ir atsikišusius skruostikaulius. Šie žmonės labiau primena kaukaziečius nei azijiečius.

Kildinami iš romėnų belaisvių

Vietinis gyventojas Song Guorongas, gerai žinantis kaimelio istoriją, pasakojo, jog kinų tyrinėtojai dar ketvirtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį buvo iškėlę hipotezę, kad Dželai kaimo gyventojai yra susiję su senovės romėnais.

1955 metais Oksfordo universiteto Kinijos istorijos profesorius Homeras Hasenflugas Dabsas spėjo, kad dalis iš 10 000 romėnų belaisvių, kuriuos paėmė į nelaisvę po Karos mūšio 53 metais prieš mūsų erą, išsigelbėjo ir pabėgo į dabartinę Uzbekijos teritoriją. Ten jie prisidėjo prie hunų vado Jzh Jzh. O šis kariavo prieš kinų Čanų dinastiją (206 pr.m.e.-220 m.e.)

Grindė kinų analais

H.H.Dabsas parėmė savo spėliones kinų Čanų dinastijos istorijos analais, kuriuose buvo aprašyta kova tarp Čano ir Jzh Jzh kariuomenių vakarinėje Kinijos dalyje.

Analuose pasakojama, kad apie 150 Jzh Jzh kariuomenės vyrų vilkėjo žuvies žvynus primenančius šarvus. Pagal Dabso aiškinimą jie buvo romėniškieji kovos šarvai.

Pasak profesoriaus, šie vyrai kinų buvo paimti į nelaisvę, o vėliau susibūrė ir įkūrė Ličieno miestelį, kurio vardas pagal kinišką transliteraciją reiškia Aleksandriją.

1957 metais H.H.Dabsas išleido knygą, pavadintą „Romėnų miestas senovės Kinijoje”.

Po trylikos metų australų rašytojas Deividas Haris perskaitė H.H.Dabso knygą ir atvyko į Gansu ieškoti Ličieno miestelio.

Aprašė knygoje

Kelionės metu D.Haris sutiko Guaną Dzinguaną, kuris dirbo dėstytoju Šiaurės vakarų universitete Landžou, ir jau dešimtį metų lankėsi Ličieno miestelyje. Su G.Dzinguanu rašytojas aptarė svarbiausius kelionės metu iškilusius klausimus ir 1991 metais išleido knygą „Juodojo arklio odisėja”, kurioje pasidalijo savo kelionės įspūdžiais. G.Dzinguanas tęsė savo mokslinį tyrimą iki pat mirties 1998 metais.

Mirus mokslininkui, jo darbą tęsė sūnus Guanas Hengas, tačiau jam nepavyko išsiaiškinti nieko naujo.

H.H. Dabso teorija buvo paskelbta esanti pernelyg drąsi, joje neva daroma per daug išvadų. Pekino universiteto profesorius Jangas Gonglas taip pat tikina, kad kol kas yra per mažai įrodymų, jog šviesiaplaukiai kinai turi romėniško kraujo.

Įkurta pusę amžiaus anksčiau

Pasak G.Jango tyrimo, Ličieno gyvenvietė buvo įkurta 104 metais prieš mūsų erą, pusę amžiaus anksčiau nei tariamas romėnų kareivių atvykimas. Dar jis pabrėžia, kad žvynus primenantys šarvai nebūtinai turi būti susiję su romėnų karine apranga. Pasirodo, panašius šarvus turėjo ir kinai, tik jie buvo gaminami iš medžio.

Naujos aistros įsiplieskė, kai 2003 metais netoli Jongčango buvo atverti keli dviejų tūkstančių metų senumo kapai. Viename iš jų buvo rastas skeletas. Žmogaus ūgis siekė 180 cm. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai geras romėniškosios šviesiaplaukių kinų teorijos įrodymas.

Tačiau Dzangas Defangas, Gansu provincijos archeologų komandos direktorius, pastebėjo, kad kapai datuojami laikotarpiu, kai valdė rytinė Čanų dinastija (25-220 mūsų eros metai). Pasak jo, aukštaūgis žmogus negalėjo būti susijęs su senovės romėnais. Dėl nuolatinių ginčų prie vieningos nuomonės neprieita, todėl daugelis dėjo viltis į naujas DNR technologijas.

Lėmė Šilko kelias

Vis dėlto K.Ksiaodongui ir jo kolegoms galvos skausmu tapo faktas, kad Jongčangas yra netoli nuo garsiojo Šilko kelio, kuriuo keliavo daugybė įvairių tautų žmonių. Dar daugiau, Romos legiono kareiviai taip pat galėjo būti kelių skirtingų tautų atstovai.

Romos imperija tuo metu gyveno savo aukso amžių ir buvo nukariavusi daugybę šalių bei regionų Europoje, Afrikoje ir vakarinėje Azijoje.

Pasak Ksi asistento Dzou Ruikso, mokslininkai ketina surinkti Šelai kaimo gyventojų genetinius duomenis ir palygins juos su europiečių, taip pat ir vakarų, vidurio ir rytų Azijos gyventojų genetiniais duomenimis.

Padės britams

Tyrimo rezultatai bus paskelbti JAV ir Didžiosios Britanijos mokslininkų akademiniuose žurnaluose. Prieš dvejus metus biochemikas iš Pekino Ma Žunlinas taip pat surinko kaimelio gyventojų genetinius duomenis, tačiau tyrimo iki šiol nebaigė. Vis dėlto dienraščiui „China Daily” jis teigė bendradarbiausiąs su britų tyrėjais ir pasidalinsiąs su jais turima informacija.

Žygimantas Pauliukevičius

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Mokslas su žyma , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.