„Tai atsitiko 1986 metais, iškart po Černobylio avarijos, – pasakoja Rečis. – Šis pasaulis baugino mane ir aš nusprendžiau, kad nenoriu turėti vaikų. Atvažiavau į Berlyną pas urologą. Mes kalbėjomės penkias valandas ir nusprendėme, kad aš vis dėlto būsiu sterilizuotas. Tada man buvo 23-eji”.
Prieš dvejus metus Rečis, dirbantis stambioje kompanijoje Vokietijos pietuose, rimtai apsisprendė su žmona turėti vaiką. „Tačiau prireikė pakartotinės brangiai kainuojančios operacijos, o vilties, kad viskas pavyks, buvo mažai. Mes nesiryžome”.
Vokietijoje – žemiausias gimstamumo lygis Europoje. Vokietijos visuomenėje mažėja žmonių, norinčių turėti vaikų. Remiantis specializuoto tinklalapio Netdoktor.de duomenimis, 2000 metais savo noru sterilizavosi net 2 proc. vyrų, kai 1992 metais tokių savanorių buvo vos 0,5 proc. Nuo 1960 iki 2004 metų gimstamumas sumažėjo dvigubai. Vokietija tampa bevaike šalimi. Jei ir toliau vyraus tokia padėtis, 2050 metais joje liks 68,5 mln. gyventojų (dabar šalyje gyvena 82 mln. žmonių).
Šie skaičiai negąsdina Rečio: „Žmonija nieko nepraras. Šiuo klausimu niekada nebuvau patriotas”, – sako jis.
50-metis Rudolfas Kerneris mano nesantis skolingas visuomenei. Šis bandelių parduotuvės Berlyno turkų rajone savininkas pats apmoka medicinos ir pensijų draudimą, nelįsdamas į valstybės kišenę. Prieš 15 metų jis sterilizavosi. „Netroškau turėti vaikų. Mama įskiepijo mums tai, kad mes privalome būti visiškai savarankiški. Niekada nenorėjau vesti. Tačiau manau, kad būčiau geras tėvas”. Jo draugė Nina, kuri dešimčia metų jaunesnė už jį, sutiko su jo sprendimu. Jai pabodo vartoti tabletes, kaip ji pati sako, nuodyti organizmą chemija. Prezervatyvus vyras laikė ne itin patogia kontracepcijos priemone. Sterilizavimas porai atrodė geriausia išeitis. Vienintelė Rudolfo sesuo taip pat neturi vaikų. Kai jai ir jos vyrui stuktelėjo 40, jie suprato, kad jau per vėlu.
„Atsisakyti vaikų reiškia atsisakyti gyvenimo!” – šių metų gegužę paskelbė Otas Šilis. Vidaus reikalų ministras Šrioderio vyriausybėje apstulbo susipažinęs su Federalinio gyventojų instituto pranešimu. Iki šiol labai žemas gimstamumo lygis Vokietijoje (1,3 vaiko vienai moteriai prieš 1,9 Prancūzijoje) buvo aiškinamas tuo, kad prastai funkcionuoja valstybinės įstaigos, t.y nepakanka vaikų darželių, beveik nėra prailgintos dienos mokyklų, moterims tenka pasirinkti profesiją arba šeimyninį gyvenimą.
„Vaikai – brangus malonumas, ir tai trukdo karjerai, štai kur problema”, – sako 21-erių metų Bylefeldo universiteto studentė. Kad atsisakytų modelio „Kirche, Kinder, Küche” (bažnyčia, vaikas, virtuvė), vokietės, norinčios dirbti, atsisako motinystės. 26,8 proc. moterų nuo 30 iki 44 metų neturi vaikų. Tarp moterų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, šis skaičius siekia 49 proc.
Konstatuodamas, kad jaunimo nenoras turėti vaikų vis auga ir kad vyrai domisi vaikais dvigubai mažiau, Federalinis gyventojų institutas pateikia rimtesnę problemą. 26,3 proc. vyrų nuo 20 iki 39 metų sako, jog nenori susilaukti palikuonių. Ir 36 proc. vaikų neturinčių vyrų pasirengę likti tokiais. Šis rodiklis dvigubai didesnis nei prieš dešimtį metų. Žinoma, vienatvė, stabilių santykių stoka arba baimė, kad nebus galimybės tinkamai pasirūpinti vaikais, čia turi daug reikšmės. Tačiau tėvystės atsisakymas – tai pirmiausia individualistų refleksas: apklausos dalyviai sako, kad nori mėgautis gyvenimu ir nenori atsisakyti savo pomėgių. Tik po to išvardijami tokie sumetimai kaip vaiko išlaidos ir problemos derinant šeimyninį gyvenimą ir darbą.
„Niekada nekūriau karjeros planų. Visuomet gyvenau šia diena, o tai nesuderinama su šeimyniniu gyvenimu”, – pasakoja 53-ejų metų Raineris Šiporaitas. Prieš 13 metų viena iš jo draugių pastojo ir nusprendė išsaugoti vaiką. Jis to nenorėjo. Abortas visiškai nepavyko, ir jis nusprendė sterilizuotis. „Tuo mes ir skiriamės nuo gyvūnų, kad turime galimybę laisvai rinktis, daugintis mums ar ne”.
„Greičiausia tai vidinio nerimo jausmo požymis, – mano Rečis. – Galbūt taip yra todėl, kad nacizmo laikotarpiu mes praradome savo identiškumą. Vokiečiai rado prieglobstį materialinėse vertybėse. Turėti gerus namus, didelę mašiną, maloniai leisti laiką – tai svarbiausia. Vaikai – antroje vietoje”.
Bėgant dešimtmečiams šalis ignoravo gimstamumo mažėjimo problemą. Ji susizgribo tik tada, kai 2004 metų sausį savaitraštis „Der Spiegel” išspausdino specialų dosjė su rubrika „Paskutinis vokietis”.
Vokiečiai neįsivaizduoja, kaip galima pakeisti šią situaciją. Visuomenėje nėra sąlygų, kurios būtų palankios gimstamumui didinti. Šeima, turinti keturis vaikus, laikoma beveik asocialia.
O štai neseniai Hamburge teismas patenkino pagyvenusios sutuoktinių poros ieškinį. Šeima reikalavo uždaryti vaikų darželį prie jų namų, neva mažyliai per daug triukšmauja…