„Ateis laikas, ir bus kas tau padėkoja”

Pernai vasarą daugelis daugiškių džiaugėsi sulaukę dailios informatyvios knygos apie savo kraštą ir jo žmones „Daugai”. Tikriausiai po poros mėnesių vartys dar vieną. Tiesa, kitokią, „dviformatę”, – didžiulį įprastą ir skaitmeninį fotoalbumą, į kurį bus sudėta daugybė miesto, aplinkinių kaimų, vienkiemių gyventojus įamžinusių nuotraukų. Ras jų anketinius duomenis – vardus, pavardes, gimimo metus, profesijas. Ras ir paties miesto veido bruožų. Šią knygą kuria jaunas daugiškis Danielius Jakubavičius.

Darbo iš idėjos daug kas nesupranta

Danielius sako įgyvendinęs gal aštuntą dalį savo sumanymo, o gal ir gerokai mažiau. Jo archyve jau yra apie 200 Daugų gyventojų nuotraukų. O fotografo užmojai gerokai didesni: norėtų fotoobjektyvu aprėpti ir prie Daugų prigludusių kaimų, vienkiemių žmones, ateityje – gal net visą Daugų seniūniją. Būtų gera, kad tokiam sumanymui nepritrūktų entuziazmo, kantrybės ir, žinoma, materialių išteklių. Mat kol kas šį projektą vykdo beveik vien iš savo kišenės. Susiklostė taip, kad kol Danielius svarstė projektą (nusprendė jį pradėti vasario 1 dieną) pateikti Alytaus rajono savivaldybės paramai, pasak jo, baigėsi konkursinių paraiškų laikas. Iki šiol yra gavęs tik vieno žmogaus – buvusio fotografo, vieno UAB „Kopainė” vadovų Aido Tyrylio – geranorišką paramą. Materialią ir dvasinę. Beje, kaimo žmonių portretų seriją Danielius pradėjo 2000-2001 metais, fotografuodamas gimtojo Meškasalio (Alovės seniūnija) žmones.
Ne vien žmonėms, kalbinamiems fotografuotis, bet ir kai kuriems draugams Danielius atrodo keistuolis: juk iš tos jo veiklos jokios naudos – vieni nuostoliai. Jiems sunku įsivaizduoti tą didžiulį materialinį pasitenkinimą, vis labiau aistrinantį fotografą. Sunku suvokti, koks atradimo džiaugsmas užlieja gimtajame krašte atrandant istorinių slėpinių, – tai dar viena dovana už atkaklumą ir smalsumą, iš kurių randasi įdomiausių liudijimų ne tik mūsų bendraamžiams, bet ir ateinančioms kartoms. Juk turėtų būti labai įdomu kad ir iš šio amžiaus vidurio pažvelgti į 2005-uosius Dauguose – kokie žmonės čia gyveno, kaip rengėsi, ką dirbo, kokie buvo jų namai, daržai, sodai, darbovietės, spėlioti, ką byloja jų akys, veidai, rankos, laikysena. Kai kuriose nuotraukose šmėstelės ir dar tolimesnių laikų atšvaitų, pavyzdžiui, sovietmetį menančios parduotuvės svarstyklės „Tiumenj”…

„Jei taip negražiai atrodot, kaip nesigėdijat vaikščioti gatvėmis?”

Būtent tokia ir yra pagrindinė Danieliaus mintis – tuos Daugų ir apylinkių gyventojų vaizdinius dokumentus palikti ateičiai. O dabar jiems leisti pasidžiaugti – giminaičiu ir kaimynu, bendradarbiu ir iš matymo pažįstamu, savimi pačiu ir savo vaikais, vaikaičiais. Kalbinami potencialūs pozuotojai Danieliui neretai atsainiai, o gal pernelyg kuklindamiesi numoja: „Turim mes tų nuotraukų…”
„O kai pavartai jų šeimos albumus, nelabai yra kuo grožėtis. Tad sakau žmonėms – turėsit gražią nuotrauką, nufotografuosiu gražaus peizažo ar savos sodybos fone”, – sako D.Jakubavičius. Tačiau jis ir savikritiškas – nelaiko savęs meniškiausiu fotografu. Be to, net ir fotomenininkams ne kiekvienas kadras išeina šio to vertas. Danielius stengiasi, kartais daug valandų taikosi, renka rakursus, tyko akimirkų, kad pagautų „ką nors tokio”. Ir paklaustas apie knygos leidimo galimybes ateityje, suabejoja dėl dviejų dalykų: didelių leidybos išlaidų ir „nepakankamo dalies nuotraukų meniškumo”.
Jis prisipažįsta, kad sunkiausias etapas – būtent prisikalbinti žmones, nugalėti jų fotoaparato akies baimę. Eidamas pas dar nefotografuotus, nešasi pavyzdinį kelių dešimčių nuotraukų albumą. Šnekindamas paveiksluotis išnaudoja subtiliausius psichologinius metodus. Ir nelabai subtilius… „Žmonės dažnai atsikalbinėja, esą yra neišvaizdūs, nefotogeniški. Tuomet įpykęs sakau: „Jeigu jau taip negražiai atrodot, kaip nesigėdijat vaikščioti gatvėmis? Yra ant Daugų supykusių žmonių – dėl to, kad neturi darbo, ar dėl kitų dalykų, – ir jie nenori įsiamžinti kaip šios bendruomenės nariai”, – dalijasi patirtimi Danielius.
Lengviau susitarti su mažomis šeimomis, o kai namiškių šeši ar aštuoni ir kuris nors taria savo veto, nuomonę staiga pakeičia ir kiti. Būna ir atvirkščiai: žmonės prašo lukterėti – štai tėvų aplankyti atvažiuos vaikai, artimieji iš užsienių parlėks. Pasitaiko, kad laukimas atneša tik netektį: savaitę rengęsis fotografuotis, pasikirpęs, išsiprausęs, geriausiu kostiumu pasipuošęs senolis iškeliauja amžinybėn…
Danieliui kartais būna negražu klausti moterų gimimo datos. Kartais jos pačios nenori savo amžiaus sakyti. Tuomet fotografas juokais pagąsdina sužinosiąs iš kitų šaltinių.
D.Jakubavičius taikliai pastebi, kad į „Daugų” knygą pateko žinomiausi, ką nors svarbaus nuveikę žmonės. Jis į savo knygą nori sudėti visų socialinių sluoksnių atstovus. Beje, ieško senų nuotraukų, kuriose matyti įvairūs Daugų vaizdai, keletą tokių jau turi. Tokias nuotraukas nuskenuoja ir grąžina savininkui. Senose nuotraukose užfiksuotus miesto kampelius Danielius pats fotografuoja tokius, kokie yra šiandien, – išeina įdomūs, kontrastingi būtojo ir esamojo laikų diptikai.
Jau greitai, medžiams numetus lapus, D.Jakubavičius patrauks fotografuoti Daugų gatvių. O gruodį, galbūt prieš Kalėdas, Daugų meno mokykloje autorius ketina pristatyti nuveiktą darbą – apie pusketvirto šimto nuotraukų su aprašais. Fotografijas, kaip jau minėta – įprastą albumą ir skaitmenines laikmenas, paliks Daugų bibliotekoje – jas žiūrėti galės kiekvienas. Laikui bėgant fotoalbumas, žinoma, vis didės. Fotografijas skaitmeniniu pavidalu Danielius žada pasiūlyti ir Lietuvos archyvui.
Norintieji šeimos fotografiją įsigyja už savikainą. Vienas kitas kartais paaukoja litą kitą fotografo išlaidoms. Šildo kai kurie atsiliepimai apie Danieliaus darbą, kurį, anot vieno bičiulio, užsikrovęs bene visam gyvenimui. Kaip antai vienos garbios daugiškės, dar ir dabar puoselėjančios tam tikrą sritį, pranašystė: „Ateis laikas, ir bus kas tau padėkoja”.

Išmokti bent penkias kalbas

Fotografija, kuria užsikrėtė prieš dešimt metu, – ne vienintelis Danieliaus pomėgis. Jis paniręs ir į užsienio kalbų vandenyną – norėtų išmokti bent penkias. Prieš dvylika metų, kai mokėsi Daugų žemės ūkio mokykloje, į ją buvo atvažiavusi 25 prancūzų grupė. Tuomet jaunuolis per galvą vertėsi savarankiškai studijuodamas prancūzų kalbą. Tad su svečiais jis ir viena mergina, kaip moksleivių atstovai, bendravo prancūziškai. Tais pačiais metais Danielius išvyko į Prancūziją stažuotis žemės ūkio srityje. Ten susipažino su vieno vaikino tėvais – fantastiška šeima, kurioje gyveno visą mėnesį. Graži draugystė tebesitęsia. Sutuoktinius Jeaną Pierre’ą ir Betty Auvray pakvietė ir į savo vestuves. Vėliau jaunoji pora nuvyko į Prancūziją. Danielius sako pasidovanojęs kelionę 30-mečio proga ir žmonai įteikęs neblogą dovaną – parodęs Paryžių.
Prieš penkerius metus vėlgi kalbų mokymasis suvedė su portugalu filosofijos profesoriumi Albertu Santosu. Šis buvo atvažiavęs pamatyti šalies, į kurią jo senelis, portugalų diplomatas, anos nepriklausomos Lietuvos laikais važinėjo megzti ryšių su tuomete valdžia. Intelektualus 42 metų vyras, mokantis aštuonias užsienio kalbas, Danielių pakvietė į savo šalį, apmokėjo kelionės išlaidas. A.Santosas su bičiuliu iš Lietuvos apvažiavo Ispaniją, supažindino su Portugalijos aukštuomenės atstovais. Dabar daugiškis intensyviai mokosi portugalų kalbos, pramokęs ir anglų. Jo kalbų mokymosi priemonės – knygos, radijas, internetas.
UAB „Alkesta” vairuotoju dirbantis jaunas vyras retai kada į darbą vyksta be fotoaparato ir žodynų krepšyje. Fotoaparatu yra kur paspragsėti: bendrovės darbuotojai triūsia įvairiose Lietuvos vietose. O ir patys darbai, specialistams – įprastiniai, pašaliečiams gali pasirodyti labai įdomiu rakursu.
Paklaustas, ar šeima – žmona Svetlana, devynmetis sūnus Laurynas, penkiametė dukrytė Karolina – nesiskundžia, kad jai skiriąs per mažai laiko, Danielius diplomatiškai atsako: „Visur suspėju, reikia tik noro turėt”. Priduria, jog vos ne kasdien reikia ir krepšinį žaisti. Dauguose – su būriu entuziastų, Alytuje – su bendradarbiais. O savajai Svetlanai yra labai dėkingas už kantrybę ir supratimą.
Aušra Žvinakevičiūtė