Jau Europos vyrų krepšinio čempionato grupės varžybose Podgoricoje lietuviai, vilkintys tautinių spalvų marškinėliais, ginkluoti būgnais, pripučiamomis lazdomis, įspūdingo dydžio vėliavomis, patraukė visų dėmesį. Prie kelių šimtų fanų iškart prisistatė daugiau apsaugos vyrų. Tačiau jų nereikėjo – lietuviai sirgaliai nekėlė jokio pavojaus aplinkiniams. Priešingai – darniais veiksmais, skanduotėmis ir lietuviškomis dainomis jie greitai pelnė visų simpatijas.
Paskui šalies krepšininkus į Serbiją ir Juodkalniją buvo išvykę keli šimtai puikiai Europos čempionatui pasirengusių ištikimų aistruolių, kurie dėl mylimos komandos negaili nei laiko, nei pinigų.
Lietuviai tapo arenos siela
Izraelio, Kroatijos, vėliau ir kitų šalių žurnalistai tuoj pradėjo teirautis, kiek kilometrų skiria Lietuvą nuo Juodkalnijos, kiek kainavo kelionė, kad tiek sirgalių sugebėjo atvykti į Europos čempionatą.
Daugelį sužavėjo ir tai, kad skirtingai nuo kai kurių šalių sirgalių, lietuviai buvo taikūs ir tolerantiški varžovams. Na, išskyrus tuos atvejus, kai jiems nepatikdavo teisėjų sprendimai. Tačiau tuomet jie skanduodavo lietuviškai.
Lietuviai Podgoricoje buvo „Morača” arenos siela. Jie sveikindavo ir krepšininkus, ir šokėjas. Geltonais ir žaliais marškinėliais vilkintys, apsisiautę vėliavomis, galvas papuošę įspūdingais perukais, mušantys būgnus Lietuvos krepšinio fanai atrodė išties įspūdingai.
„Krepšininkams reikia tik įmesti į krepšį, o visą kitą darbą atliksime mes”, – vienas per kitą sakė sirgaliai.
„Juntame išskirtinį palaikymą. Visada su savo sirgaliais sveikinamės ir dėkojame už paramą. Lietuvos aistruoliai Podgoricos arenoje labai išsiskiria iš kitų”, – sakė Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Antanas Sireika.
Rinktinės žaidėjai jau po pirmųjų grupės varžybų Podgoricoje teigė pasijutę taip, lyg rungtyniautų namie.
Futbolą iškeitė į krepšinį
„Vadinkite mane Sėkla, – prisistatė vyras ilga ruda barzda, – Esu gyvas žmogus, turintis pravardę, jos ir užtenka”.
Niekas kitaip Sėklos ir nevadina. Iš tikrųjų jis – 33 metų vilnietis Tomas Balaišis, buvęs žinomas roko koncertų organizatorius, dabar – aistringas krepšinio fanas. Kokia veikla užsiima šiuo metu, jis nenorėjo atskleisti.
Savo sugebėjimą organizuoti Sėklos pravarde žinomas vyras 2003 metais nukreipė į krepšinį, subūręs aplink save kelias dešimtis prisiekusių krepšinio sirgalių, kurie pastaraisiais metais visur lydi Lietuvos krepšininkus.
„Tokią pravardę turiu nuo mokyklos laikų. Tai labai ilga istorija, bet su krepšiniu ji nesusijusi”, – nenorėjo daugiau gilintis į pravardės kilmę Sėkla. Pasak jo, jokios ypatingos reikšmės neturi ir jo barzda, auginama 15 metų.
„Auginu barzdą, ir tiek. Baigęs mokyklą pradėjau ją auginti”, – sakė Sėkla. Į pastabą, kad dėl tokios barzdos jaunas vyras atrodo vyresnis, jis atsakė, kad jau nuo 18 metų jis atrodydavo gerokai vyresnis.
Dėl savo sugebėjimų ir netradicinės išvaizdos Sėkla tapo tarsi Lietuvos rinktinės talismanu, nors prieš keletą metų labiau sirgo už futbolą – už Vilniaus „Žalgirį”.
„Už futbolininkus sirgau turbūt nuo dešimties metų, daug kur su jais važinėjau. Bet 1999 metais mano dėmesys nukrypo į krepšinį, kai sykį nuėjau į „Lietuvos ryto” areną. Tuomet ir pradėjau domėtis bei sirgti už Lietuvos krepšinį. Keliauti su rinktine pradėjau prieš dvejus metus. Pirmą kartą nuvykau į Europos čempionatą Švedijoje. Kelionė į Serbiją ir Juodkalniją buvo trečioji”, – pasakojo Sėkla.
Rinktinė suvienijo vilniečius ir kauniečius
„Pirmą kartą į Švediją paskui rinktinę išvykome trise. Bet netrukus susiradome draugų, bendraminčių, kurie prie mūsų prisijungė. Tad kelionei į Europos čempionatą Serbijoje ir Juodkalnijoje aš ir keli mano draugai suorganizavome sirgalius, pasamdėme autobusą. Bet iš 50 vietų užpildėme tik 40. Tikėjausi, kad laisvų vietų neliks, kad važiuos daugiau žmonių”, – kalbėjo Sėkla.
Vilnietis nemano, kad žmones atbaidė nemaža kelionės kaina: „Sau nieko neėmėme, vežėme visus sirgalius už savikainą. Tačiau vieni negalėjo dėl vienokių, kiti – dėl kitokių priežasčių”.
Daugiausia šio autobuso keleivių sudarė vilniečiai. Prie jų prisijungė ir grupelė sirgalių iš Kauno. Pasak Sėklos, kai važiuoji sirgti už Lietuvą, nesvarbu, iš kur esi – Vilniaus ar Kauno. Tad Europos čempionatas suvienijo ir, regis, nesutaikomus priešus – „Žalgirio” ir „Lietuvos ryto” – sirgalius.
„Čia mes sergame už Lietuvą”, – teigė kaunietis Žilvinas Gasiūnas. Pasak jo, būtų tiesiog nepadoru elgtis kitaip, kai abiejų stipriausių šalies komandų žaidėjai aikštėje kaunasi vienas už kitą ir už Lietuvos garbę.
„Sėkla nepriekaištingai suorganizavo kelionę, – gyrė jį Ž.Gasiūnas. – Visi esame vieningi, nes atvažiavome sirgti už visos Lietuvos komandą. Todėl ir stengiamės per rungtynes – susitariame, kas ką darome, kada keliame vėliavą, skanduojame šūkius ar traukiame dainą. Mums buvo labai smagu išgirsti iš krepšininkų, kad jie visą laiką jautė mūsų paramą. Juk dėl to ir atvažiavome – padėti savo šalies komandai”.
Ž.Gasiūnas keliauti su rinktine taip pat pradėjo auksiniais 2003 metais. Pamačius Lietuvos krepšininkų triumfą, mėgstama sporto šaka jam tapo neatskiriama gyvenimo dalimi.
Pasiuvo įspūdingą vėliavą
Nors į Europos čempionatą neatvyko keli Sėklos kompanijos sirgaliai, visa lietuvių armija ir Podgoricoje, ir Belgrade atrodė įspūdingai – tarsi darnus orkestras.
„Tikrai gerai atrodėme? – domėjosi Sėkla. – Tada labai gerai. Ne veltui stengėmės”.
Sėkla su draugais pats siuvo visą atributiką. Specialiai Europos čempionatui jų pasiūta didžioji Lietuvos vėliava jau pateko į Lietuvos rekordų knygą. 16 metrų ilgio ir 9 metrų pločio vėliavą, kuri sudaro daugiau kaip 200 kvadratinių metrų, jie pirmiausia parodė „Siemens” arenoje per draugiškas Lietuvos rinktinės varžybas.
„Čempionatui rengėmės labai atsakingai – patys pasisiuvome vėliavą, prisipirkome būgnų, pasidarėme „patrankų” – pripučiamų balionų, tik Belgrade jų neleido įsinešti į salę. Nors Podgoricoje dėl „patrankų” nebuvo jokių problemų. Todėl ir neaišku, ar tai buvo FIBA-Europos nurodymas, ar pačių serbų sprendimas. Tai labiausiai papiktino. Juk pilna arenų, kur žmonės su balionais, o mūsų su tais pačiais balionais, tik pailgais, neįleido. Dar aiškino, kad ant jų turi būti FIBA ženklas”, – dalijosi serbiškais įspūdžiais Sėkla.
Jo teigimu, visa čempionato organizacija Serbijoje ir Juodkalnijoje buvo daug prastesnė nei Švedijoje.
Beje, į Švediją vilnietis su taip pat idėjų nestokojančiais draugais buvo nusivežęs ne tik tautinės atributikos, bet ir kartoninį karstą, ant kurio surašydavo visus lietuviams pralaimėjusius varžovus. Į Serbiją ir Juodkalniją karsto Sėkla nesivežė.
Su žaidėjais bendravo bare
Visos dainos, šūkiai rungtynių metu buvo atliekamos spontaniškai, tik komanda jiems atlikti būdavo organizuota.
„Jeigu suskaičiuotume, kiek atliekame skanduočių, dainų, susidarytų nemažas skaičius, bet, man atrodo, jų nėra tiek daug, kiek galbūt galėtų būti. Pagrindinių kūrinių yra tik keletas, reikėtų jų daugiau, konkretesnių. Šioje srityje dar yra ką veikti”, – kuklinosi Sėkla, kurio vadovaujami sirgaliai buvo bene geriausi Europos čempionate.
Jeigu kai kurių aistruolių nesugebėdavo išjudinti lietuvių liaudies daina „Atskrend sakalėlis”, Sėklos armija užtraukdavo Lietuvoje gerai žinomą grupės „Cisco Kid” dainos ištrauką: „Kas nešokinės, kas nešokinės, tas p…”. Tuomet sėdinčių lietuvių sirgalių beveik nelikdavo.
Sėkla gyrė ir Lietuvos krepšininkus, kurie nepasididžiavo ir po rungtynių su Rusija, kai iškovojo kelialapį į pasaulio čempionatą, atvažiavo susitikti ir išgerti po bokalą lietuviško alaus į Belgrade veikusį „Švyturio” barą.
„Sėdėjome kartu su žaidėjais bemaž dvi valandas. Krepšininkai su visais sirgaliais bendravo, sveikinosi, fotografavosi. Buvo išties smagu, puikiai pasikalbėjome. Niekas negalėtų pasakyti, kad mūsų žaidėjai yra nedėkingi”, – sakė aistruolių lyderis.
Iš tiesų Lietuvos rinktinės krepšininkai ne tik po kiekvienų rungtynių nepamiršdavo padėkoti Lietuvos krepšinio mėgėjams, paplodami jiems iš arenos. Komanda visada pasisveikindavo su fanais ir atėjusi į salę prieš rungtynes. Beje, tradiciškai pirmasis arenoje pasirodydavo vienas trenerių Valdemaras Chomičius, pirmasis ir pasveikindavęs savo šalies žiūrovus, kurie tuo metu jau keldavo nemažą triukšmą.
Per rungtynes neatsisėda
Sėklos ir jo rato žmonių meilė Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei visiškai nepriklauso nuo jos rezultatų.
„Turbūt girdėjote, kad mūsų būgnai nenutyla nei tada, kai komanda laimi 15 taškų, nei tuomet, kai pralaimi. Mes visada palaikome savo komandą, niekada nenuleidžiame rankų ir nesėdime nunarinę galvų. Patys geriausi sirgaliai yra tie, kurie neatsisėda per rungtynes ir visą laiką skatina komandą. Pavyzdžiui, Belgrade iš daugiatūkstantinės slovėnų sirgalių armijos, kai jų rinktinė nepateko į pusfinalį, kovojant dėl penktosios vietos su Lietuva liko tik keli šimtai fanų.
„Jeigu sergi už komandą, tai turi sirgti iš širdies ir būti su komanda ne tik tada, kai ji laimi, bet ir tuomet, kai jai sunku. Savo mylima komanda privalai tikėti. Labai lengva atvažiuoti į pusfinalį ar finalą. Bet visas mūsų autobusas čia buvo nuo pirmos iki paskutinės dienos Podgoricoje ir Belgrade. Pats įdomiausias dalykas pamatyti ir startą, ir finišą. Aišku, galbūt ne visi tai gali sau leisti. Tačiau kai kas šįkart neturėjo ir noro, ir tikėjimo jauna komanda. O ji pralaimėjo tik vieną kartą, nors liko penktoje vietoje. Bet nereikia norėti visko iš karto”, – sakė Sėkla.
Jo surinkta sirgalių armija nepriklauso jokiam klubui ar organizacijai. Kas gali, tas ir važiuoja paskui rinktinę.
Sėkla per varžybas dažniausiai vilki marškinėlius su Babrausko pavarde. Tai – pasaulio jaunimo čempiono Stepono Babrausko marškinėliai.
„Su šiais marškinėliais Stepas žaidė pasaulio jaunimo čempionate”, – didžiuodamasis sakė Sėkla.
Būtent jis su draugais per visas „Lietuvos ryto” rungtynes iškelia Lietuvos vėliavą su užrašu „Kur Stepas?” Tokią vėliavą Sėkla su kompanija pasiuvo tuomet, kai Vilniaus klubui priklausantis žaidėjas buvo atiduotas kitai komandai.
„Ypatingas ačiū visiems, kurie lėktuvais, autobusais, automobiliais ir traukiniais atvyko į Serbiją ir Juodkalniją bei dar kartą parodė, kad Lietuvoje ne tik geri krepšininkai, bet ir puikūs sirgaliai. Jūs mums padėjote, kai buvo sunku, Jūsų tikėjimas ir parama vedė mus į priekį, padėjo atsitiesti po nesėkmės ir buvo geriausias apdovanojimas”, – tokius padėkos žodžius po Europos čempionato savo ištikimiausiems gerbėjams parašė Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidėjai ir treneriai.
Dovilė Kamarauskienė