„Jau septynerius metus dirbu siuvykloje, todėl galiu drąsiai teigti, kad šis darbas – viena didžiausių katorgų”, – „Ekstra žinioms” pasakojo viena Kauno siuvykloje dirbanti moteris.
30 metų Lina tikina pasipiktinusi, kai spaudoje perskaičiusi, neva užsienio įmonės, užsakančios gaminius Lietuvoje, šių paslaugų ketina atsisakyti. Mat užsieniečių netenkina lietuvių siuvėjų darbų kokybė bei tempai.
„Dėl to nėra kaltos tik siuvėjos. Kur kas daugiau kalti įmonių vadovai”, – įsitikinusi Lina.
Prabangiais automobiliais važinėjantys bei visuomenės elitu vadinami verslininkai neretai tokį rojų susikuria paprastų darbininkų sąskaita – žmonių engimas jau viršija bet kokias žmoniškumo ribas.
Uždirbti neleidžia
Iš darbo, anot Linos, nuolat bėga geros siuvėjos. Tiesa, šis ratas gana uždaras. Moterys neva randa geresnį darbą, tačiau iš tikrųjų patenka į tokią pačią tragišką situaciją.
Didelė žmonių kaita visų pirma turi didžiulės įtakos ir užsakymų įvykdymo laikui, ir kokybei.
„Atrodytų, gauname gerą užsakymą. Darbo – bent keliems mėnesiams. Ir taip vadinamieji įkainiai nėra blogi. Paskaičiavus atrodytų, kad uždirbsime bent 900–1000 litų. Tačiau vos prasidėjus darbui, staiga tie įkainiai pakeičiami. Kartais sumažėja net perpus.
Pamenu, buvo mėnesių, kai uždirbdavome tik po 400–500 litų. Tai – „kapeikos”, palyginus su tuo, kaip reikia arti”, – apie darbdavių apgavystes pasakojo Lina.
Be to, senbuvėms dažniausiai „užkraunamas” ir papildomas darbas – ištaisyti naujokių klaidas, o už tai niekas nemoka.
Jokių švenčių!
Siuvykloje moterys dirba ir naktimis, kartais čia tenka praleisti visą parą. Čia negalioja ir žodžiai „šventinės dienos”.
„Yra vienintelis žodis – atkrovimas. Kitaip tariant, laiko limitas, kada turime pasiūti gaminių partiją. Jei laiko mažai, žinoma, nespėjame. Mat dirba daug naujokių, neprofesionalių siuvėjų.
O siuvykloje – kaip fabrike – sustojus vienam darbui, jo neturi ir kitos. Tenka laukti. Todėl jei susiklosto tokia situacija – dirbti tenka net per visuotines šventes”, – tikino Lina.
Širdis neišlaikė ir sustojo
Už darbą naktimis, poilsio ir švenčių dienomis niekas nemoka. Kartais, kai moterų kantrybė baigiasi, šios ima reikalauti savo uždirbtų pinigų. Tada – lyg pelei sūris – pametėjami keli litai.
„Pamenu, vieną kartą darbe nualpau. Tiesiog neištvėriau 24 darbo valandų maratono. Taip nutiko toli gražu ne man vienai”, – pasakoja moteris.
Pasak Linos, buvo ir tragedijų – viena keturiasdešimtmetė darbe mirė. Sustreikavo moters širdis. Linos manymu, nors ji sirgo širdies liga, tačiau tokios darbo sąlygos taip pat padarė savo.
Mat tąsyk buvo nepakeliamai karšta, ventiliacijos sistema „streikavo”, o minėta siuvėja buvo iškviesta į darbą iš namų, nors tuo metu ir turėjo nedarbingumo lapelį. Atvykę medikai jai niekuo padėti jau nebegalėjo.
„Susižeidei? Dirbk ir tylėk!”
„Kartą darbe įvyko dar vienas nelaimingas atsitikimas – siuvamąja mašina susižalojau kelis pirštus. Nors sužeidimai buvo nestiprūs, tačiau ranką skaudėjo. Nepaisant to, manęs namo niekas neišleido”, – pasakoja siuvėja.
Tąsyk moteris turėjo atidirbti visą likusį laiką, o pasibaigus darbo valandoms važiavo į ligoninės priėmimo skyrių.
Pasak Linos, prieš pasibaigiant darbo dienai, prie jos priėjo viena iš direktoriaus pa vaduotojų ir gana griežtu tonu pareikalavo medikams nė žodžiu neprasitarti, jog pirštus susižeidė darbe. Mat tada jai grėstų nemalonumai.
„Siuvykloje į tave kaip į žmogų dažniausiai nė nežiūri – tu esi tik darbo įrankis”, – kalbėjo moteris.
Be to, atėjusioms naujoms darbuotojoms vadovybė prigarsina jokiu būdu nestoti į profsąjungą.
Atlyginimai vėluoja
„Kiek man žinoma, užsienio kompanijos už užsakymus dažniausiai atsiskaito laiku, tuo tarpu kur dingsta mūsų atlyginimai – galima tik spėlioti”, – pasakojo Lina.
Darbo užmokestis kartais vėluoja net daugiau kaip mėnesį. Buhalterė aiškina, kad neva nėra pinigų.
„Kažkokie stebuklai – tarkim vienai mano kolegei iki šiol nesumoka kelių šimtų litų laidojimo pašalpos. Nors tėvas mirė prieš pusantrų metų, tačiau šių pinigų nėra iki šiol”, – stebėjosi moteris.
Atostogas skirsto valdžia
Ilsėtis moterys išleidžiamos tik tada, kai tai nusprendžia darbdaviai. Lina tikina per visus septynerius metus dar nė karto neatostogavusi vasarą. Per metus moteris gauna tik kelias poilsio savaites.
Tiesa, atostogaudamos net ir tokiomis sąlygomis, moterys atostoginius pinigus gauna praėjus maždaug mėnesiui po atostogų.
„Įsivaizduokit – išeini atostogauti, o kišenėje vėjai švilpia. Ką daryti? Gyvenu be vyro, auginu du vaikus. Pamenu, pernai per mano tariamas atostogas namuose net duonos nebuvo. Ar tai normalu?” – su ašaromis akyse prisiminė siuvėja.
Už atsidavimą – špyga
Kartais direktorius nusprendžia moteris kažkodėl išgrūsti nemokamų atostogų – neva nėra darbo, o taip atostogaudamos moterys sutaupo fabrikui pinigus.
„Vis dėlto dirbame toliau. O ką daryti? Negaliu kalbėti už kitas, bet aš esu profesionali siuvėja – šį darbą dirbu jau dešimt metų. Pagaliau – siūti man patinka. Tačiau pikta, kai tam atiduodi visą save, o už tai iš darbdavių gauni didelę špygą”, – nuoskaudų neslėpė siuvėja.
„Ekstra žinios”