Į rankas knygos pakliūva visaip: tyčia ir netyčia; pasitikint pavarde ar iš inercijos; dėl to, kad atsirado laisvo laiko, o knygų lentynoje, be šios, dar neskaitytos, nieko daugiau nėra… Anksčiau skaityta I. Ambjornseno knyga „Karalienė miega” neįkvėpė noro domėtis ką tik paminėto autoriaus kūryba, bet, nepaisant to, ne taip seniai lietuvių kalba pasirodęs romanas „Vaizdas į rojų” į rankas įšoko pats. Taigi trumpai apie knygą, kurios veikėjas įdomus, o pasakojimas – nuobodokas.
„Vaizdas į rojų” – pirmasis iš keturių norvegų kalba jau parašytų romanų, kurių veikėjas (ir pasakotojas) Elingas – tiesiog pavyzdinis šizofrenikas: jam būdingi apgaulingi pojūčiai, emocijos – nevaldomos, o mąstymas – dažniausiai stebėtinai nuoseklus, logiškas – kartais pakrinka ir praranda nuoseklumą (o kur dar asmenybės susidvejinimas, pedantizmas, paslėptas obsceniškumas – kitos spalvingo personažo savybės). Mirus motinai, Elingas jos miegamąjį paverčia stebėjimų kambariu ir brangaus teleskopo „akį” įbeda į gretimo daugiabučio langus: „<...> atsirado galimybė pradėti visiškai iš naujo, kaip sakoma, atversti naują lapą ir pamažu imti kaupti informaciją <...>. Niekada anksčiau nejutau tokio poreikio, o tai, kad jis ėmė ir atsirado dabar, aišku, siejosi su motinos išėjimu” (p.13).
Regėdamas tik mažas gyvenimo atkarpėles (kaip gyventojai pusryčiauja, laisto gėles, žiūri televizorių, vakaroja su bičiuliais ir pan.), trūkstamas siužeto dalis Elingas sukuria pats: jo mintyse Rigemura Jolsen kone šventoji, Arnė Mulandas – vienišas banditas, Ragnaras Lienas – policininkas, be gailesčio talžantis žmoną, o Elenė Lien – lesbietė. Pasaulis, kuriamas Elingo, – primityvokas, jame žmonės saistomi formaliais ryšiais, sugalvojamais žmogaus, kurį daugiau nei trisdešimt metų globojo motina ir kuris po motinos mirties „atitenka” socialiniam darbuotojui; kuris neturi draugų, bjaurisi moterimis; padorus tiek, kad gėdijasi erotinių sapnų, bet nemano, jog stebėdamas kitų žmonių privatų gyvenimą elgiasi nepadoriai.
Elingo prasimanytoje kasdienybėje, kuriai vadovauti jis vis labiau geidžia, viskas vertinama pagal griežtas etines taisykles, todėl galima įsivaizduoti, kaip jis susikremta prekybos centre aptikęs vagiliaujančią Rigemurą Jolsen („Nespėji susikurti plano, pagal kurį galėtum gyventi, tik štai jis jau subyra į šukes”, – p.98). Būtent po šio įvykio jis suvokia, jog regimybė ir tikrovė nebūtinai sutampa – iš pirmo žvilgsnio padorūs žmonės už nepermatomų užuolaidų slepia savo blogus įpročius, polinkius ir ydas, gyvena „nutylėdami apie savo tamsiąją pusę”, meluodami patys sau (Elingo motina nemigo naktimis dėliodama pasiansą sukčiaudavo, nors sėdėdavo vienui viena!) ir visuomenei. Pats Elingas, matantis kitų nusižengimus, bet negalintis apie tai prabilti idant neišsiduotų, jaučiasi įkliuvęs: „O tai man sudarė problemą. Kad nutylėjimas įtraukia kitus, kad jis gali pakirsti visą bendruomenę. Ir jeigu jis taptų socialinės tikrovės dalimi, susirgtų ir imtų gesti pati bendruomenė. Štai kodėl į tokias lyg ir nereikšmingas smulkmenas, kaip sukčiavimas dėliojant pasiansą, aš žiūrėjau rimtai” (p.127).
Kinematografiška, raiški knyga – ir tiek. Nei paneigsi, nei susižavėsi. Persisotinęs literatas tikriausiai nė nesupras, ką prarijo.
Gitana Gugevičiūtė