Naujaisiais pagonimis save vadinantys penki Lietuvos dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros studentai susibūrė į grupę „Giedros zonos” – kuria trumpus eksperimentinius videofilmus, fotografuoja, rengia parodas. Kūryboje jie pirmiausia siekia nuoširdumo. Tai, ką „Giedrų zonų” jaunieji menininkai kuria, anot jų pačių, skirta „juodiems žmonėms”…
Ne tik fotografuoja
Šie vaikinai panašūs į hipius. Tikrąja, gerąja prasme. Ir jų bendraamžiai, bendraminčiai, kurių pilna salė susirinko į „Giedrų zonų” parodos bei filmų pristatymą, – tokie pat. Publika nesivaržydama įsitaisė tiesiog ant galerijos grindų ir įdėmiai klausėsi, žiūrėjo, diskutavo…
„Giedrų zonų” penkiukės – Arvydo Žičkaus, Augustino Našlėno, Dariaus Viliaus, Edmundo Lukmino ir Eugenijaus Diglio – fotografijos šiuo metu eksponuojamos Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriaus galerijoje (Tomo g. 7).
Per vernisažą parodos autoriai parodė tris savo filmus. E.Lukminas nufilmavo naktį nuo Karklės iki Girulių. Anot jo, kinas yra judančios fotografijos. Kitas filmas – apie tėvą, kuris nesirodė 60 metų – egzistencialistinis, be garso. A.Našlėnas sukūrė videoklipą, dedikuotą brolio kūrybai – savotiškas pasisveikinimas su broliu, jo poezija. Visi filmai – nespalvoti ir su pretenzijomis į meną.
„Giedrų zonų” fotoparoda pirmiausia susilaukė uostamiesčio fotografijos vilkų dėmesio ir vertinimų. Jie vaikščiojo, dairėsi, gyrė ir kritikavo… Vis dėlto džiaugėsi, kad į Lietuvos fotografiją ateina nauja karta, – turinti meninę nuojautą ir gerą skonį.
Grįžta kita karta
LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas fotografas Arvydas Stubra:
– Parodą vertinu taip: visa tai, kas nauja, yra sena pamiršta. Nespalvota fotografija dabar tampa modernia. Ir filmai – nespalvoti, be garso – tarsi grįžimas prie ištakų. Jaunieji menininkai kažkodėl nemėgsta kompiuterio, nors jį valdo puikiai. Čia beveik nėra fotografijų, darytų pasitelkus kompiuterį. Apskritai kompiuterinio meno proveržis, kurio laukėme, taip ir neįvyko. Bet čia yra kiti dalykai…
Pažiūrėkim – rūkai, socialinė fotografija, pankai, reportažinės kompozicijos, ne klasikinės, bet kažkas iš Bresono, Meko filmų… Surinkti tie visi gabaliukai ir sudėlioti į vizualinę informaciją. Štai – Girulių peizažai… Mes galbūt ieškotume kažko gražaus, dekoratyvaus, o čia – brūkšt, truputį „urboniška”, kitur – „treigiška”, bet ir „nesaldu”. Žiūrėkit, jie mėgsta fotografuoti naktį. Mėgsta nesilaikyti fotografijos taisyklių, bet rezultatas – geras.
Visi darbai – pakankamai gero lygio. Vaikinai ir patys tai žino, nieko jiems aiškinti nereikia, kas gerai ir kas blogai. Kitas dalykas, kad nieko naujo parodos autoriai šia paroda neatrado. Arba jie „atrado” tai, ko nematė anksčiau parodose. Jie to nematė, todėl jiems atrodo, kad tai yra nauja. Mes kažkada gal irgi taip galvojom… Čia – vėl grįžimas į pradžią, bet grįžta jau kita karta. Nauji judesiai spirale. Tai įdomu…
Ir įdomu, kad į kūrybinę fotografiją dabar jaunimas ateina ne po vieną, kaip kažkada mes atėjome, o grupėmis. Taip jaučiasi stiprūs ir tokie yra. Pavasarį eksponavome Vytauto Didžiojo gimnazijos gimnazistų grupės „Veneros kosmonautai” fotoparodą, dabar – studentų „Giedros zonos” reiškiasi. Tikrai yra į ką pažiūrėti.
Intriguoja naujas kodas
Fotografas Saulius Jokužys:
– Gerai, kad ateina nauji veidai, kad yra nauji „spiraliniai judesiai”. Juos jaudina aplinka, jų pačių „aš”. Kas žino, ar jie tą pasaulį mato taip, kaip jį rodo. Bet jie galbūt nori pabėgti nuo to saldėsio, kurio aplink pilna, – nuo tos gražios, tikros komercinės fotografijos, kuri preciziškai padaryta, nepriekaištingai profesionali, bet… O čia – šiek tiek provokacijos, šiek tiek sielos klyksmo. Manau, jei taip dirbs toliau, nors vienas iš jų fotografijoje liks.
Kol kas labai sunku pasakyti, koks jų stilius. Arvydas teisingai pasakė: čia yra truputis ir Kartjė Bresono, ir Raimundo Urbono, ir dar visko, ko yra tikroje geroje fotografijoje. Vaikinai mažumėlę blaškosi, panašūs tarpusavyje, dar neišryškėję autoriniai skirtumai.
Ir aš, ir mano kolegos visa tai kažkada darėme, eksperimentavome su grafika, visokiais lūžiais, šviesa ir pan. Tai yra jaunos ambicingos fotografų kartos klyksmas: „Štai mes tokie! Iki tol nieko nebuvo”. Buvo, vaikinai, buvo… Ir buvo gal taip pat blogai, kaip ir dabar (juokiasi). Bet ne tai svarbiausia. Esmė – pats suvokimas, kad fotografija nemirs. Tai gerai. Atsiranda kažkoks naujas kodas, kurio aš nepažįstu ir norėčiau pažint. Man labai įdomu pabendrauti. Taip – per jų darbus.
Rita Bočiulytė