Šiandien Lietuvoje tikriausiai tik niekinga mažuma neturi nuomonės, ką reikėtų daryti su „Mažeikių nafta”.
Premjeras mano, kad ją reikia atpirkti iš „Jukos” ir perparduoti patikimam investuotojui. Jo oponentai spėja, kad premjero „patikimasis” yra „Lukoil”. Viktoras Uspaskichas skelbia, kad visus sprendimus Algirdas Brazauskas turi suderinti ir pasidalinti su juo.
Keisčiausia, kad V. Uspaskichas turi sąjungininkų. Tai – konservatoriai, kurie mano, kad „Mažeikių naftos” pardavimas yra puiki proga nusiplauti nuo savęs „Williams” dėmę ir paplavomis aplieti socialdemokratus. Todėl konservatoriai staiga atgavo žadą ir skelbia, kad parduodamas „Mažeikių naftą” „Lukoilui”, A. Brazauskas atsilygina Ivanui Paleičikui už tai, kad jis neva padėjo Kristinai Brazauskienei pigiai įsigyti „Draugystės” viešbutį.
Įžūli versija. Daug įžūlesnė už tą, kuri skelbė, neva „Rubikonui” užteko 10 000 litų, kad premjeras pasirašytų Vyriausybės sprendimą dėl 60 ha sklypo atidavimo šiai bendrovei…
Nepaisant pagarbos didelei Andriaus Kubiliaus galvai, reikia visai neturėti sveiko proto, kad viešbutuką prilygintum „Mažeikių naftai”. Jei Vincas Babilius nebūtų labai laiku, prieš pat teismo dėl „Williams” posėdį, numiręs, tai jis galėtų pats savo pirštu pasukinėti prie A. Kubiliaus smilkinio. Jau jis tai žinojo, kiek iš tiesų kainuoja sandoriai dėl „Mažeikių naftos”.
Kita vertus, A. Kubilius elgiasi logiškai, nes taiko precedentą. Juk jo bendramintis Sigitas Kaktys pasirašė „Mažeikių naftos” pardavimą… už teisę išnuomoti savo namą Mažeikiuose vienam iš „viljamsiečių”. 4000 litų per mėnesį. Konservatorių parašai išties kadaise buvo pigūs.
A. Brazauskas niekada pigus nebuvo, ir sieti „Mažeikių naftos” pardavimą su „Draugyste” yra labai pigus fokusas. „Lukoilą” ir premjerą sieja ne „Draugystė”, o draugystė. Be to – ilgametė. Ar tai yra nusikaltimas, tegul atsako Vytautas Landsbergis, kuris dėl „Williams” labai lipšniai draugavo su Juozu Kazicku.
Tačiau ir ne tai bėda. Bėda ta, kad konservatoriai ir vėl asistuoja V. Uspaskicho užmačioms. Šis veikėjas jau visiškai atvirai (kaip kadaise Albinas Januška, užsienio reikalų viceministras, – „Jukos”) reklamuoja kažkokį „Baltic holdingą”, kuriam vadovauja „Gazprom” veikėjas ir kuris „visiškai nesusijęs su „Gazprom”. Taip sako V. Uspaskichas, ir tai liudija, jog mus, lietuvius, jis laiko visiškais idiotais.
Bet ne tai yra didžioji sandorio dėl „Mažeikių naftos” problema. Problema ta, kad „Mažeikių naftos” akcijas parduoda ne A. Brazauskas ir Vyriausybė. Netgi ne V. Uspaskichas, o „Jukos”, kuri yra subyrėjusi, bemaž bankrutavusi, jos akcininkai persipykę, o tikslai – neaiškūs. Būtent „Jukos” yra pagrindinis veikėjas šiame žaidime. Galbūt tas faktas paaiškina keistą elgesį konservatorių, kuriuos su „Jukoso” Brudnu (Kaip Brazauską su Paleičiku) sieja draugystė (ir be jokių kabučių). O per Michailą Brudną atsiranda ir konservatorių ryšys su V. Uspaskichu.
Būdamas ministras V. Uspaskichas lėkė su M. Brudnu derėtis į patį Izraelį. Gal ir suderėjo, o konservatoriai skersai kelio Brudnui tikrai neis. Todėl jiems ir palanku priminti Kristinos „Draugystę”, nes taip galima nuslėpti savąją. Trumpai tariant – „brudnas” reikalas.
Rūta Grinevičiūtė