Aukštos kambario lubos, vėsios sienos, didelis stalas. Jį Klaipėdos etnokultūros centro specialistė Valerija Jankūnaitė vadina pagrindiniu šeimos baldu: ,,Ne taip jau seniai grįždavo visi namo sutartą valandą ir susėsdavo prie stalo aptarti šeimos reikalų, pabendrauti, pasibūti”,- prisimena V.Jankūnaitė. ,,Tuo metu dar ryškios gilios bendravimo tradicijos. Šiandien net ir pokalbio nebėra – užtenka „esemesų”, – tvirtino etnologė. Kiekvienas sau, su savo mintimis skubantis, nerandantis laiko sustoti ar prisėsti kartu su pačiais artimiausiais. Ir nebūtinai prie stalo. Juk po nudirbtų dienos darbų buvo ilsimasi ir ant namų slenksčio, visus palydinčio ir sutinkančio, bet kintanti gyvenimo tradicija atėmė ir jį. Nebeliko tradicijos, nebeliko namų, į kuriuos galima sugrįžti, kita vertus, nebėra kam grįžti. Kiek išvažiavusiųjų, tėvus aplankančių tik per didžiąsias šventes? Daugeliui tai pernelyg didelis sopulys.
Bijojo gėdos
,,Kitoks ir šiandieninis jaunimas – mažiau ištvermingas ir į atsakomybę žvelgiantis kitaip. Anksčiau bijodavęs tėvams gėdą padaryti, dabar nebebijo absoliučiai nieko. Dabar viskas kitaip. Nebebijoma nei tėvo, nei Dievo, nei bažnyčios. Nuslėpus teisybę, būdavo sunku, sąžinė ramybės neturėdavusi”, – sakė etnologė. O dabar net ir tėvas rankas nuleidžia. Ir ką jam daryti? Tėvo pozicija pakito pasikeitus trobai. Šiandien pamirštas ir jo žodžio šventumas, kadaise lėmęs vaikų gyvenimą. Seniau net ir mirštančio tėvo žodį sulaužyti šeimai būdavo didelė negarbė. Eiti pieš tėvo valią buvo laikoma nepadorumu. Mirdamas tėvas paskirstydavo pareigas: mokėti skolas, duoti motinai išimtinę, dukterims – pasogas. Vaikai bučiuodavo tėvui ranką. Atsitikdavo ir taip, kad nepaklusnų ar tėvą užgavusį vaiką mirštantysis atsisakydavo palaiminti. Tai būdavo didžiausia bausmė. Žmonės tikėdavo, kad negavusįjį tėvo palaiminimo visą gyvenimą lydės nesėkmės. Tiesa, ir seniau būdavo tokių vyrų, kurie pragerdavo šeimas. Toli nesižvalgant, pakanka prisiminti Katrę ir visus kitus personažus, Žemaitės aprašytus. Tokiais atvejais motinai būdavo labai sunku, bet ji turėdavusi klausyti vyro.
Asfalto karta
Šiandien, anot V. Jankūnaitės, šeimos namų kampai suvienodėję. Gal kur keturis kampus ir tebelaiko vyras, bet visur kitur… Supanašėjo ir pareigos: tėvystės atostogos, šeimos išlaikymas. Daug kas pasigenda saugios erdvės, todėl taip noriai grįžta prie nuosavų namų. ,,Kad ir koks tas namas būtų, bet tik kad savas”, ,,noriu, kad mano vaikai turėtų kiemą”, ,,kiekvienas šiuose namuose turi savo pareigas ir darbus”, ,,aš to neturėjau, tegul mano vaikams to netrūksta”, – kalba karta, užaugusi ant asfalto. Ko vertos kalbos apie saugią ir savą namų erdvę, kai gyvename tvankiame ir ankštame dviejų kambarių bute? Ar telpa jame senos tradicijos? O gal joms per maža erdvės įleisti gilesnes nei vienos kartos šaknis?
Kristina Kanišauskaitė