Nors nemažai sovietmečiu klestėjusių Kauno įmonių jau seniai dingo iš miesto žemėlapio, kauniečiai be vargo pasakytų, kur rasti skandalingai žlugusį „Inkarą”, Popieriaus fabriką, kailinius siuvusį „Vilką”, P.Ziberto šilko kombinatą ar garsiąją „Bangą”. Apie daugelio bankrutavusių įmonių pasibaigusią šlovingo gyvavimo erą šiuo metu liudija tik išlikę pastatai, kuriuose vykdoma visai kitokia veikla. Tačiau kai kurių gigantų vietoje tebevyksta gamyba, kuriai impulsą davė po bankroto „paveldėtas” palikimas – specialistai ir įrengimai.
„Bangos” trupiniai
Garsios televizorių gamyklos „Banga” vardas dar tebėra žinomas daugeliui vyresniosios kartos atstovų. Viena didžiausių šalies įmonių žlugo prieš dešimt metų, be darbo palikusi keliasdešimt tūkstančių žmonių. Vis dėlto griaunamosios bankroto jėgos pavyko išvengti keliems buvusiems „Bangos” cechams bei filialams, kurių dalis iki šiol tebeužsiima ta pačia veikla, nors televizorių ir negamina. Šių nedidelių ir dar ne tokių garsių įmonių atstovai pripažįsta, jog „Banga” tapo savotišku tramplinu į savarankišką verslą.
UAB „Salinta”, susikūrusi buvusiose „Bangos” plastmasės liejimo cechų patalpose, ko gero, išliko arčiausiai televizorių gamybos. Pagrindinis Kauno įmonės užsakovas – „Šiaulių tauro televizoriai”, kuriam kauniečiai, kaip kadaise „Bangai”, iš plastmasės gamina televizorių korpusus bei kitas detales.
„Susikūrus įmonei iš karto rasti naujus užsakovus nebuvo lengva. Mūsų įmonei teko imtis įvairiausių smulkių plastmasės liejimo darbų. Vėliau pavyko užmegzti ryšius su „Šiaulių tauro televizoriais”, Alytaus „Snaige”, kuriems užsakymus atliekame iki šiol”, – teigė „Salintos” pardavimų vadovas Povilas Šiaulys.
Palaipsniui daugėjant užsakymų, Kauno įmonė ryžosi investuoti ir įsigyti naujų įrengimų, o „Bangos” palikimo po truputį buvo atsisakyta. Gamyboje jau įdiegtos technikos naujovės – plastmasių liejimas azoto dujomis, sumontuota šiuolaikiška plastmasių dažymo įranga, automatizuota žaliavų padavimo linija. Įmonėje įdiegta ir gamybos kokybės valdymo sistema.
Šiuo metu „Salinta”, įsikūrusi beveik dukart erdvesnėse patalpose nei anksčiau, dirba nenutrūkstančiu grafiku. Trimis pamainomis darbuojasi beveik 150 žmonių.
„Tiesioginių kontaktų su užsienio šalimis neturime, nors mūsų įmonėje pagaminta produkcija kartu su televizoriais ar šaldytuvais pasiekia nemažai užsienio valstybių”, – pridūrė „Salintos” atstovas.
Turtas – įrengimai ir žmonės
Metalinių detalių štampavimo, štampų gamybos bei galvaninio paviršių padengimo įmonė „Plastmė”, dar vienas buvęs „Bangos” filialas, sėkmingai veikia nuo 1995 metų. Tuometinis „Bangos” bankroto administratorius priėmė sprendimą palikti toliau veikti sėkmingai gyvuojantį įmonės padalinį, o kitas turtas buvo išparduotas. Vėliau filialo darbuotojams teko rinktis: arba paimti kompensacijas ir išsiskirstyti, arba kurti savaranki?ką bendrovę.
„Banga” žlugo mūsų akyse, tačiau rizika negąsdino. Norėjome dirbti toliau, įsitvirtinti, todėl ir nutarėme neišsivaikščioti, juolab kad turėjome ir įrengimų, ir specialistų, ir net užsakymų”, – pasakojo bendrovės direktorius Alvydas Raižys.
Pirmieji savarankiško darbo metai nebuvo lengvi – užsakymų mažėjo, teko ieškotis naujų partnerių. Tuo metu bendrovei pagalbos ranką ištiesė vietos baldų gamintojai, kitos įmonės, pateikusios užsakymus gaminti specializuotas metalines detales.
„Plastmės” veiklos kryptis iki šiol išliko ta pati, kaip ir prieš dešimtmetį. Kasmet daugėjo užsakymų, didėjo bendrovės pardavimų apimtys.
„Didžiąją dalį įrangos tebeturime sukaupę iš „Bangos” laikų. Nors užsakymų daugėja, tačiau kai kurie įrengimai tebestovi be darbo. Neketiname jų parduoti. Tikimės, kad anksčiau ar vėliau darbo atsiras ir jiems”, – vylėsi įmonės vadovas, užsiminęs, kad, Lietuvai tapus ES nare, bendrovė vis dažniau sulaukia susidomėjusių užsieniečių vizitų.
A.Raižys pripažino, kad atėjo laikas modernizuoti gamybą, nes antraip kai kurių užsakymų tektų atsisakyti. Artimiausiu metu „Plastmėje” planuojama įdiegti naują galvaninio paviršių padengimo liniją.
Šiuo metu beveik pusę produkcijos Kauno įmonė išveža į Daniją, JAV, Švediją, Suomiją.
Rado savo vietą
Mechanikos darbais užsiimančios „Telrada” direktorius Laimutis Šikarskas pripažįsta, kad iš buvusios „Bangos” „palikimo” gavo tik pastatus ir darbuotojus, o bendrovei teko užsiimti įvairiausiais darbais.
„Iš pradžių „Bangos” padalinyje, vėliau tapusiame savarankiška įmone, dirbo beveik vien radistai. Kažkada gaminome nestandartinę televizijos ir radijo aparatūrą, vėliau teikėme erdvinio montavimo paslaugas, tačiau šiuo metu to nebereikia. Teko persiorientuoti į mechanikos darbus, nors vilčių vėl išnaudoti buvusių radistų potencialą tebeturime. Nemažai užsakymų sulaukiame iš užsienio, nes pas mus atlikti kai kuriuos montavimo darbus yra gerokai pigiau”, – teigė įmonės vadovas.
Tuo tarpu bendrovė „Dirmeta” iki šiol išlaikė „Bangos” palikimą ir tebeužsiima štampų, liejimo formų, įvairios paskirties įrengimų projektavimu bei gamyba. Įmonė įkurta buvusio įrankių ir nestandartinių įrengimų projektavimo ir gamybos cechų bazėje, kurie gamybinę veiklą pradėjo 1957 metais.
„Kadaise „Banga” buvo mūsų įmonės pagrindinis užsakovas, tad šiai įmonei žlugus teko ieškotis kitų užsakovų. Pirmieji metai buvo gana sudėtingi, vėliau vis dėlto suradome savo vietą rinkoje. Šiuo metu mūsų pagrindiniai užsakovai – didžiosios Lietuvos firmos, tarp kurių – ir „Šiaulių tauro televizoriai”. Apie dešimtadalį produkcijos eksportuojame į užsienį. Pastaruoju metu specializuojamės mažaserijinėje arba vienetinėje gamyboje”, – sakė „Dirmetos” rinkodaros direktorius Arūnas Gurskas, pripažinęs, jog įmonė išliko greičiausiai dėl to, kad buvo pakankamai savarankiška ir atsiskyrusi nuo pramonės giganto sugebėjo dirbti toliau.
Dar viena nuo „Bangos” atskilusi įmonė „Selteka” taip pat sėkmingai tebegamina televizinių kanalų selektorius.
Buvo fabrikas, liko cechas
Iš vienos didžiausių kailių siuvimo įmonės „Vilkas” šiandien liko tik gigantiška iškaba ant gana skurdžiai atrodančio administracinio pastato Raudondvario plente. Bankrutavusios įmonės patalpose šiuo metu šeimininkauja kelios dešimtys įvairaus profilio įmonių. Iš jų kailių siuvimu užsiima tik viena bendrovė, pasivadinusi „Vilko kailiniais”.
„Savo veiklą pradėjome nuo nulio ir kol kas dar tik augame. Mūsų įmonė neatsirado restruktūrizavus „Vilką”. Atvirkščiai, ji atsirado tuščioje vietoje, nepaveldėjome ir neperėmėme jokio turto. Patalpas, galima sakyti, prikėlėme iš pelenų. Vienintelis mūsų turtas buvo įgyta patirtis ir specialistai, auksarankiai žmonės, be kurių nebūtume ryžęsi pradėti šio verslo”, – „Kauno dienai” sakė įmonės direktorė Danguolė Gylienė.
I? pradžių įmonė nuomojo patalpas, vėliau jas nusipirko. Anot direktorės, nuo 2000-ųjų metų dirbanti įmonė užima labai nedidelę buvusio giganto teritoriją.
„Tokį pavadinimą pasirinkome neatsitiktinai. Siekėme, kad mūsų įmonę pirkėjai sietų su garsiuoju „Vilku”, kurio vardas buvo gerai žinomas. Galime sakyti, kad iš didelės įmonės liko tik vienas brangiakailių siuvimo cechas. Kažkada „Vilke” dirbo 1600 žmonių, o šiandien mūsų įmonė turi tik 30 darbuotojų”, – teigė bendrovės vadovė.
Nėra ko lyginti ir buvusios bei esamos bendrovės darbo apimčių – „Vilko kailiniai” per mėnesį pasiuva apie 100-400 vienetų gaminių, kurie parduodami tik Lietuvoje.
Pirmųjų metų sunkumus padėjo įveikti užsakovai iš Anglijos, kurie davė darbo ir naujai įsikūrusiai įmonei. Šiuo metu anglai taip pat teikia užsakymus Kauno įmonei, tačiau ji teikia tik siuvimo paslaugas.
Paklausta, ar nebuvo baimės pradėti verslą tik ką bankrutavusio fabriko pašonėje, verslininkė tvirtino, jog baimę ir riziką nusvėrė noras atgaivinti mažesnių apimčių verslą.
„Mano nuomone, „Vilkas” žlugo todėl, kad buvo pritaikytas dirbti tuometinei plačiajai tėvynei, kurios nebeliko. Tuo metu reikėjo greitai persitvarkyti, nes milžiniška Rusijos rinka staiga užsidarė ir tokių gamybos apimčių nebereikėjo. Galbūt pardavus dalį patalpų įmonę būtų pavykę išsaugoti, tačiau bendrovę valdė daugybė savininkų, kuriems nepavyko susitarti. Be to, įmonės darbas nebuvo toks lankstus, kaip to reikėjo užsakovams”, – aiškino D.Gylienė.
Apie galimybę augti įmonės vadovė kalba labai atsargiai: „Kol kas tam trūksta apyvartinių lėšų. Be to, kailių versle labai jaučiamas sezoniškumas, užsakymai pateikiami prieš kelis mėnesius, tad apyvartinių lėšų klausimas yra itin aktualus. Vis dėlto džiaugiamės, kad mūsų įmonės vardas jau yra žinomas vietos pirkėjams”.
Patalpas išsidalijo nuomininkai
Kadaise garsėjusio siuvimo fabriko „Silva” teritoriją ir pastatus taip pat yra išsidalijusios keliasdešimt įvairaus dydžio įmonių. Per pastaruosius metus „Silvos”, o vėliau – „Silvos trikotažo” pastatuose Raudondvario plente šeimininkavo ne viena siuvimo įmonė, tačiau ilgam nė viena neužsibuvo. Viena iš dabartinių nuomininkų – Danijos, Švedijai rinkai siuvanti „Textriks” nėra itin garsi Lietuvoje, nors dirba jau devyneri metai. Įmonės atstovai tvirtino neturintys jokių ryšių su žlugusia įmone, kurios patalpose įsikūrė palyginti neseniai.
Dauguma Popieriaus fabriko patalpų taip pat nuomojama. Nors prieš kelerius metus dar sklandė kalbos, kad bankrutavusios įmonės savininkai atgaivins beveik 6 dešimtmečius vykusią popieriaus gamybą, tačiau šie planai nebuvo įgyvendinti.
Vieną skandalingiausiai Kaune žlugusių bendrovių – „Inkarą” – šiuo metu būtų galima rasti tik bankrutavusių įmonių sąraše. Buvusį įmonės pastatą Vilijampolėje neatpažįstamai pakeitė čia įsikūrusi didmeninės prekybos bendrovė „Sanitex”.
Tuo tarpu kaimynystėje esantys bankrutavusios „Techninės gumos” pastatai dar laukia savo sėkmės valandos. Didelė teritorija tebėra apleista, nors ir čia jau ima keltis įvairaus profilio įmonės.
Lina Navickaitė
💡 I like it