Lietuvos gyventojai jau vengia maudytis šalies upėse, tačiau nežino, kad ir Baltijos jūrai yra iškilusi grėsmė tapti negyvąja jūra. Kad taip neatsitiktų, reikia peržiūrėti visą žemės ūkio politiką, atsisakyti gausių ir pigių derlių ir pereiti prie sveikų maisto produktų gamybos, kuri yra kur kas mažiau kenksminga aplinkai.
Tam, kad ekologiniai ūkiai gyvuotų, reikia išmokti kitaip prekiauti juose išauginama produkcija. Kol kas ekologiškas pienas yra superkamas tokia pat kaina, kaip ir visas kitas, o šalyje nėra nė vienos įmonės, kuri galėtų gaminti ekologišką sviestą, varškę, jogurtą ir kitus kasdien vartojamus pieno produktus.
Kad vanduo nežydėtų
Jau dabar nemažas Baltijos jūros plotas yra miręs. Jūrai gelbėti prieš dvejus metus pradėtas aštuonių šalių, esančių prie Baltijos krantų, projektas, kurio tarptautinis pavadinimas – BERAS. Jo metu surinkti duomenys vakar buvo pateikti tarptautinėje konferencijoje Lietuvos žemės ūkio universitete.
„Vienas jūros taršos mažinimo būdų – kurti kuo daugiau ekologinių beatliekinių ūkių. Jie beveik perpus sumažina jūros vandens taršą azotu ir fosforu. Intensyvios žemdirbystės kraštuose naudojama daug trąšų, o jų likučiai su lietaus vandeniu iš didžiulių plotų suteka į jūrą. Baltijos regione gyvena 85 milijonai žmonių, o kai kur dėl vandens žydėjimo jau nebegalima ne tik maudytis, bet ir plaukioti valtimis. Pūvantys augalai sunaudoja jūros gyvūnams reikalingą deguonį ir jie ima nykti”, – nelinksmą dabartinę padėtį apibūdina profesorius iš Švedijos Arturas Granstedtas, projekto BERAS koordinatorius.
Jo teigimu, labiausiai jūros vandenį azotu teršia Lenkija ir Švedija, nemažai – Danija. Visose šiose šalyse yra daug specializuotų gyvulininkystės ūkių, kuriems pašarai auginami kituose ūkiuose, o juose gausiai naudojamos trąšos.
Ydingas ratas
Susikuria ydingas trąšų pertekliaus ratas ir aplinkos taršos azotu sustabdyti yra nebeįmanoma. Anksčiau kiekviename ūkyje buvo stengiamasi auginti tik tiek gyvulių, kiek pajėgiama išmaitinti jame išaugintomis kultūromis, o laukai tręšiami tų pačių gyvulių mėšlu. Didelio azoto pertekliaus aplinkoje neatsirasdavo. Dabar, tarkim, 135 hektarų ploto Švedijos ūkyje net 84 proc. skirta pašarams, kurie išvežami į kitą vietovę, auginti.
Baltijos jūra trąšomis teršti pradėta prieš pusę amžiaus. Iki 1980-ųjų tarša nepaliaujamai didėjo. Vėliau suprasta, kad jei tai tęsis, Baltijos laukia dramatiškas likimas. Latvija, Lietuva ir Estija jūrą šiuo metu teršia mažiausiai, nes jau 15 metų yra labai sumažėjęs cheminių trąšų naudojimas šių šalių žemės ūkyje.
Tačiau ūkis „be chemijos” dar nėra ekologinis. Ekologišką produkciją gali pateikti tik sertifikuoti ūkiai, kur griežtų reikalavimų paisoma kiekviename etape. Tokia produkcija yra brangesnė, o prekybos ja sistemos Lietuvoje vis dar nėra. Neretai ją tenka parduoti supirkėjams tokiomis pat kainomis kaip ir tą, kuri išauginta naudojant pesticidus bei chemines trąšas.
Būtina populiarinti ženklą
Mija Kuisma iš Suomijos mokė Lietuvos ūkininkus naujoviškai prekiauti ekologiška produkcija ir skatinti šalies gyventojus ją vartoti. „Labai svarbu, kad ji būtų pažymėta specialiais ženklais ir ją būtų lengva atskirti nuo kitų produktų. Per tris mėnesius buvo sukurtos vienodo pavyzdžio etiketės ir jos jau naudojamos ketverius metus”, – sakė M.Kuisma.
Lietuvoje visa ekologiška produkcija yra žymima vieningu „Ekoagros” ženklu, tačiau net jį gerai žinantieji vargsta ieškodami tarp kitų prekių parduotuvių lentynose. „Aš tą ženklą žinau, tačiau jis mažas, nespalvotas ir sunkiai pastebimas. Iki šiol mes dažniau kalbėdavome apie ekologiškos produkcijos auginimą, tačiau atėjo metas susirūpinti jų prekyba. Kasmet ekologinių ūkių Lietuvoje padaugėja dvigubai ir 2006 metais jie sudarys 5 proc. Beveik pusė juose užauginamos produkcijos yra rugiai ir grikiai, todėl tiesiogiai vartotojams dar nedaug ką galima pasiūlyti. Pagrindinė prekybos vieta ekologiškomis daržovėmis yra turgūs ir mugės”, – apie perspektyvas galvoti ragina Lietuvos žemės ūkio akademijos Aplinkos instituto direktorė Vida Marija Rutkovienė.
Daiva Valevičienė